Aurelijus Veryga. Kodėl vaikai, o ne karjera ir pinigai yra tikroji mūsų gyvenimo prasmė?

Populiariame TV seriale „Sostų karai“ buvo toks dažnai kartojamas posakis – „žiema ateina“. Ir ji atėjo. Europa grimzta į demografinę žiemą. Jos šaltį jau galime justi pasidairę po miestelių mokyklas, pasibeldę į gydymo įstaigas, pabendravę su verslininkais.
Aurelijus Veryga
Aurelijus Veryga / Lukas Balandis / BNS nuotr.

Bus labai šalta ir atvykėliai iš šiltų kraštų mūsų nesušildys.

Tai tas pats, kas šaltame bute, vidury svetainės viduryje susikrauti laužą iš likusių baldų ir bandyti pasišildyti. Trumpam sušilsite, bet... Jei turite bent kruopą sveiko proto, suprantate, kad tai bus paskutinė jūsų gyvenime patirta šiluma. Taip ir su valstybėmis.

Kas mums susuko galvas su tomis „savirealizacijomis“, „savęs paieškomis“ ir kitais marazmais, kad pametėme kelią dėl takelio? Ar pajutote, kad net bandantys kalbėti apie tai, jog reikia ieškoti būdų, kaip paskatinti gimstamumą, yra išvadinami nedemokratiškais radikalais. Politiniuose debatuose oponentai mesteli, kad „mes tai neversime nieko gimdyti vaikų“.

Atrodytų, kad vienintelis būdas yra kažkokia prievarta. Tačiau ar tikrai? Ar galima ką nors priversti norėti vaikų? Manau, kad ne. Ir tikrai ne apie prievartą turime kalbėti.

Visi mes norime mylėti, būti mylimais, jaustis reikalingais, jausti gyvenimo prasmę, jausti, kad bet kada už kažką svarbesnį nei mes patys galėtume ir gyvybę atiduoti. Ar šiuos poreikius kompensuoja prabangūs namai, įspūdingi automobiliai, auksiniai laikrodžiai ar išsipūtusios sąskaitos bankuose? Be jokios abejonės, gyvenimas turi būti orus, tačiau, turbūt sutiksite, kad niekas neguldytų galvos už automobilį ar pinigus.

Atrodytų, kad vienintelis būdas yra kažkokia prievarta.

Tačiau mokyklose mokoma ekonomikos ir verslumo, o gyvenimo įgūdžių pamokose aiškinama, kad vienas svarbiausių gyvenimo įgūdžių – išmokti išvengti nėštumo. Tikrai nekalbu apie tai, kad nepilnamečių nėštumas yra pageidautinas reiškinys. Atvirkščiai. Tačiau jau ten yra pasėjama nuomonė, kad nėštumas ir vaikai yra kažkas, ko reikėtų išvengti. Ir tam pasiūloma daugiau nei pakankamai priemonių.

Net kai ateina tam tinkamas metas, vaikų susilaukimas atidedamas. Kodėl? Nes „trūksta pinigų“, reikia „daryti karjerą“, norisi „save realizuoti“. Ar žinote, kad per kelis dešimtmečius pirmojo vaiko gimimas nusikėlė bene dešimčia metų? T.y. pirmagimio susilaukiama beveik dešimčia metų vėliau, nei tai būdavo įprasta prieš kelis dešimtmečius.

Ar tai davė kokių nors privalumų? Abejoju. Pradėkime nuo to, kad viskam – savas laikas. Kaip ant mielių auga nevaisingų porų skaičiai, nes vėlesniame amžiuje tikimybė susilaukti kūdikio vis mažesnė. Be to, vėlai susilaukus pirmojo, nelabai lieka laiko antrojo ar trečiojo susilaukimui.

O jei net ir gali, vis mažiau šeimų ryžtasi gimdyti ir auginti du ar daugiau vaikų. Žinau ne vieną atvejį, kai net pasiturinčios šeimos nusprendžia vietoje vaiko auginti šuniuką ar kačiuką ir pradeda rūpintis juo tarsi vaiku. Auga vaikų, su įvairaus pobūdžio raidos sutrikimais, skaičius. Nežinoma kodėl, bet viena iš teorijų yra ta, kad kuo ilgiau delsiama, tuo daugiau šansų, jog kils problemų tiek dėl mamos, tiek dėl būsimo vaikelio sveikatos.

Ar karjera, padaryta iki gimstant vaikui, yra labiau vertinga nei ta, kuri padaroma po vaikų gimimo? Abejoju. Dabartinė Europos Komisijos pirmininkė Ursula fon der Leyen yra puikus to pavyzdys. Ir tokių pavyzdžių rasime ne vieną.

Gaila, bet net ir kai kurios žinomos moterys, (matyt, nustojus rūkyti žolę), pristato „baisias“ nėštumo patirtis. O aiškinimai, kad santuoka yra „atgyvena“, siūlymai vaikus avansu padaryti našlaičiais apvaisinant vienišas moteris visiškai devalvuoja šeimos svarbą.

Vaikas, gimęs surogatinės motinos dėka, tampa preke vartotojiškoje visuomenėje. Pagrindiniu argumentu tampa teiginys – aš noriu! Aš noriu vaikų, nors nenoriu kurti santuokos. Aš noriu vaiko, nors iš jo iš karto būtų atimta teisė augti su tėčiu ir mama, nes gyvenu su tos pačios lyties asmeniu. Aš noriu!

Ar karjera, padaryta iki gimstant vaikui, yra labiau vertinga nei ta, kuri padaroma po vaikų gimimo?

Ko išmokina vaikai? Visi galvoja, kad mes mokome vaikus. Ir taip, viena iš tėvų pareigų yra savo vaikus mokyti. Tačiau vaikai mus išmoko ne mažiau nei mes juos. Tik atsiradus vaikams, mes suvokiame, kas yra tikroji atsakomybė.

Suprantame, kad ne mes esame pasaulio centras ir ne viskas turi suktis vien tik aplink mus. Atsiranda ir kitų „visatų“, kuriose sukasi gyvenimas. Vaikai mus moko kantrybės, empatijos ir tolerancijos. Jie užgrūdina, moko planuoti ir efektyviai paskirstyti laiką, prisitaikyti. Jie padaro mus geresniais žmonėmis nei buvome iki tol, kol vaikai atsirado mūsų gyvenime. To neišmoksime jokiame darbe, jokiuose brangiuose kursuose.

Vaikai išmokys, kad viskas pasaulyje yra laikina ir nieko negalima savintis. Jie paliks jus ir kurs savo gyvenimus. Iš tiesų, tai jie daugiau bus be jūsų, nei su jumis, bet tai nesvarbu. Jie visada bus tie, prie kurių grįš jūsų mintys. Jūs norėsite jais didžiuotis ir didžiuositės. Jūs juos visada mylėsite be naudos ir išskaičiavimo. Taip ir turi būti.

Atsiradus vaikams, mes perkainuojame savo gyvenimo vertybes. Iš jaunatviškai liberalių pažiūrų pereiname prie labiau konservatyvaus (ne politine prasme) gyvenimo, nes suprantame, kad atsiradus vaikams, tampame atsakingais jau ne tik už save, bet ir už kitą mažą, dar negalinčią apsiginti ar savimi pasirūpinti gyvybę.

Rūpinimasis vištomis ir kailiniais žvėreliais narvuose nėra tas pats. Kad ir kiek pinigų pervesite tuštiems narvams ir nuvešite gyvūnų į prieglaudą, tai neprilygs pasirūpinimu vaikais.

Ar gali būti geresnis motyvas ginti ir gintis, viską atiduoti, kad būtų saugu mūsų valstybėje, nei vaikų turėjimas? Jau minėjau, bet pasikartosiu, kad nieko kito taip aršiai negintumėme, kaip savo vaikų ir anūkų.

Beje, niekas ir nepastebėjo, kaip visuotinoje pagarba daugiavaikėms šeimoms, greitai pasikeitė į tylią pašaipą ir nusistebėjimą, kad žmonės nemoka „saugotis“. Kartais net galima išgirsti ir bandymų pagarbos rodymą tokioms šeimoms susieti su sovietmečiu. Esą tada buvo dalinami ordinai motinoms herojėms, užauginusioms gausias šeimas. Sovietmečiu irgi degė gatvėse

žibintai, veikė mokyklos, buvo tiesiami keliai ir statomos ligoninės. Ar dėl to, kad jie buvo ir sovietmečiu, tai reiškia, kad jų reikia atsisakyti? Tokia logika tiktų nebent paskutiniam kvailiui.

Sakysite, gausioms šeimoms reikia ne medalių. Ir būsite teisūs. Bet ir medalis joms nepakenktų. Tik juo nereikia apsiriboti. Sakoma, kad visi yra lygūs ir nereikia kažko išskirti. O aš, manau, kad išskirti reikia.

Todėl, kad kol vieni „savęs ieškojo“ baruose ir naktiniuose klubuose, gelbėjo banginius ar vištas narvuose, kiti augino ir auklėjo vaikus. Vaikus, kurie, visiems nusprendusiems vietoje vaiko auginti šunį ar katiną, mokės pensiją, slaugys ar globos. Tie, kurie sąmoningai pasirinko vaikų neturėti ir neauginti, jau save patys „apdovanojo“, tad valstybė gali ir nepersistengti. Tuo tarpu vaikus auginti nusprendusioms šeimoms valstybės dėmesys turi būti išskirtinis.

Todėl, kad kol vieni „savęs ieškojo“ baruose ir naktiniuose klubuose, gelbėjo banginius ar vištas narvuose, kiti augino ir auklėjo vaikus.

Nekalbu apie tokius dalykus, kaip nemokamas išsilavinimas, nes tai – savaime suprantama. Kalbu apie tai, kad vaiko gimimas ir auginimas neturi būti susijęs su pajamų praradimu. Neturi būti taip, kad šeimoje atsiradus dar vienam žmogui, pajamos sumažėja, o išlaidos išauga. Tai tiesiog nelogiška.

Tačiau grįžkime prie medalių, apie kuriuos kalbu labiau kaip apie metaforą, o ne kaip apie tikrą skatinimo priemonę. Kur vaikus auginančios šeimos sulaukia išskirtinio dėmesio?

Yra keletas vietų: prekybos centruose rasite šeimoms su vaikais skirtas kasas, oro uostuose su mažyliais būsite įsodinti pirmieji. Tačiau tai yra labiau retos išimtys, nei reali, nuolatinė parama ir dėmesys. Tai gali ir turi pasikeisti. Mama ar tėtis su vaikais ant rankų turi tapti reiškiniu, prieš kurį atsidaro visos durys.

Noras turėti vaikų yra sveiko ir atsakingo žmogaus požymis.

Vaikai yra tai, ko nepakeis jokia karjera ir uždirbti bei išleisti pinigai. Tiesa, už pinigus galima nusipirkti paslaugas ar pagalbą, tačiau prasmės nenusipirksite. Ji neparduodama.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų