Pradėsiu nuo to, jog, mano manymu, švietimas pirmiausia yra viešasis gėris, kuris turi būti užtikrintas kiekvienam, nepriklausomai nuo jo socialinės padėties. Tai neturėtų būti verslas, bet kokia kaina siekiantis pelno.
Prieš keletą metų skambiai paskelbtas siekis paversti mokytojo profesiją prestižine taip ir liks neįgyvendintas, nes to neįmanoma padaryti dabartinėmis švietimo reglamentavimo sąlygomis.
Mokytojo prestižas pradėjo griūti tuomet, kai įvedus mokinio krepšelį vaikas tapo preke, o mokytojas – paslaugų teikėju. Tuomet net mokiniai pradėjo „šokdinti“ mokytojus, supratę, kad mokyklos valdžia pedagogus spaudžia nuolaidžiauti vaikams, nes jiems išėjus į kitą mokyklą „išeis ir krepšelis“.
O kam kilo ši idėja? Panašu, kad tai yra neoliberalizmo kūrėjų produktas. Vienas jų – gerai žinomas Miltonas Fridmanas, kurį taip mėgsta cituoti Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Fridmanas mokinio krepšelio idėją suformulavo dar 1955 metais.
2010 m. Lietuvoje paskelbtoje analizėje pateikiama daug pavyzdžių, ką lėmė tokia „krepšelizacija“ kitose šalyse. Švedijoje atsirado daug nepriklausomų mokyklų. Iš 290 Švedijos miestų 219 turi bent po vieną nepriklausomą švietimo įstaigą. Apie 60 proc. nepriklausomų mokyklų yra pelno siekiančios organizacijos. Viena didelė kompanija, valdanti jų tinklą, yra netgi įtraukta į Stokholmo akcijų biržą. Apskaičiuota, kad vidutinė visų nepriklausomų ir pelno siekiančių mokyklų pelno marža siekia apie 4 proc.
Štai jums ir atsakymas. Tai puikus būdas generuoti pelną, švietimui pamažu pereinant į privačias rankas. „Mortizaciją“ šiandien stebime ir Lietuvoje.
Kada buvo pradėti kloti pamatai šiam laukinio liberalizmo siautėjimui? Pats krepšelis įvestas 2001 m. pabaigoje. Tačiau pasirengimas tam neabejotinai vyko anksčiau. Kas gi tuo metu buvo premjerai? Ogi G.Vagnorius (Tėvynės sąjunga), R.Paksas (tuometinė Lietuvos liberalų sąjunga) ir galiausiai – A.Kubilius (Tėvynės sąjunga). Ir kas gi tuo metu buvo švietimo ministras, kuris galėjo pakloti pamatus viskam? Visų trijų išvardintų premjerų vadovavimo laikotarpiu rasite Kornelijaus Platelio pavardę. Jis gi ir vienas iš Tėvynės sąjungos steigėjų beigi jos narys.
Pamatai padėti tuomet, o milijonus dabartinis TS-LKD vadovas ir jo šeima iš švietimo reformos kraunasi šiandien.
Ką apie tokią „reformą“ 2005 metais rašė švietimo profesinės sąjungos?
„Dabartinė mokyklų finansavimo tvarka prisideda prie prastėjančio moksleivių žinių lygio. Mokytojams, kurie rašo blogesnius pažymius, tenka klausytis mokyklų vadovų priekaištų, kad „spaudžiami“ vaikai gali išeiti į kitą mokyklą ir „išsinešti“ mokinio krepšelį. Norint išlaikyti mokinį ir jo mokymui skirtą krepšelį, keliami pažymiai.
Tai – labai paplitusi praktika ir tie mokytojai, kurie reikalauja žinių, dažnai nukenčia. Dėl to už valstybinę politiką atsakinga ministerija turi imtis labai griežtų priemonių. Reikia kažką daryti su mokinio krepšeliu, kad mokiniai jo netampytų iš vienos mokyklos į kitą“, - sakė Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas.
Prieš daugiau kaip du dešimtmečius Tėvynės sąjungos veikėjų pradėtas, laukinio kapitalizmo ar neoliberalizmo filosofija grįstas modelis šiandien visa aprėptimi naikina regionų mokyklas. Ten jau dabar dėl per mažo vaikų („krepšelių“) skaičiaus neįmanoma jų išlaikyti ir mokėti mokytojams tinkamą atlyginimą.
Vaikai stumiami į didesnius miestus, o didžiuosiuose miestuose plečiasi privačių mokyklų tinklas, kuris kuria akivaizdžią socialinę nelygybę – turtingi gali turėti viską, o nedaug uždirbantys turi tenkintis perkimštomis klasėmis ir prastesne kokybe. Viską vainikuoja ta pačia krypti veikianti „tūkstantmečio gimnazijų“ programa ir nauji Vyriausybės reikalavimai dėl minimalaus vaikų skaičiaus gimnazijų klasėse. Jų nepasiekus, gimnazijų neliks. Spėkite, kur nusės dar viena porcija „krepšelių“?
Na, ir dar viena didelė problema, akivaizdžiai griaunanti sistemą ir mūsų visų vaikų ateitį. Tai profiliavimas.
Spėkite, kada buvo pradėta ši kvailystė? Pasirodo, kad įsakymą dėl profiliavimo 1998 m. pasirašė tas pats Kornelijus Platelis. Tas pats Tėvynės sąjungos kūrėjas ir narys. Visą įsakymą galite rasti čia. Prirašyta daug gerų žodžių ir nuostabių tikslų. Nė vienas iš jų nebuvo įgyvendintas. Kokios šio kvailo sprendimo pasekmės?
Vaikai profiliuotis turi tada, kuomet jiems labai sunku nuspręsti dėl savo ateities, o persigalvojus grįžimas yra sunkiai įmanomas. Tokiu būdu mokyklą baigusiems vaikams suteikiamas skirtingo lygio ir turinio išsilavinimas, uždarantis duris į kai kurias aukštojo mokslo sritis.
Dar daugiau. Fantazijos apie geresnį humanitarinį ar realinį parengimą išvirto į tai, kad didžioji dalis vaikų renkasi tai, kas jiems tuo metu atrodo lengviau – humanitarinius mokslus. Vis mažiau ir mažiau jų renkasi mokytis fiziką, chemiją ar matematiką, kur mokoma aukštesniu lygiu.
Nėra reikalo priminti nuolatinį verkimą apie blogus matematikos egzaminų rezultatus. O nepasirinkta fizika ar chemija uždaro duris į inžinerijos ar sveikatos mokslus. Jau nekalbu apie chemijos specialistus. Tokie vaikų pasirinkimai ne tik uždaro duris jiems į ateitį, bet ir nulėmė, jog nesirenkant tiksliųjų dalykų jų mokytojams mokyklose nebesusidaro reikiamas krūvis.
Neretas atvejis, kai chemijos, fizikos mokytojai važinėja ir dirba keliose mokyklose. Stojančiųjų į šių dalykų mokytojų studijas beveik neliko. Laukia tragiškas scenarijus, kuomet į pensiją išėjus dabartiniams garbingo amžiaus mokytojams, tiesiog nebebus kas šių dalykų mokys mūsų vaikus.
Štai tokie „nuostabių reformų“ rezultatai. Ir kur nepažiūrėsi, vis kyšo tos pačios politinės jėgos ausys.
Jei norime, kad švietimo sistema nustotų degraduoti ir griūti, abi šias priemones teks peržiūrėti.
