Pirmiausia, kad suprastume problemą, turime sutarti, kad visi Lietuvoje gyvenantys pacientai turi tas pačias Konstitucijos jiems garantuojamas teises į sveikatos priežiūrą.
Ir tos teisės yra tokios pačios tiek Plungėje, tiek Vilniuje, tiek Ignalinoje, tiek Kaune ar Šiauliuose.
Žinoma, visi suprantame, kad kiekviename tokių miestų nebus po universitetinę ligoninę, bet jei būtų, jos privalėtų turėti tas pačias galimybes ir būtų vienodai reglamentuojamos.
-
A.Dulkys: pokyčių psichikos sveikatos sistemoje esmė – siekti kokybės, efektyvumo
-
Aurelijus Veryga: Kaip Lietuva sveikatos reformą pramiegojo
-
Medikams paliekant ligonines A.Veryga kaltina sveikatos reformą
-
Kretinga šiaušiasi: meras ir ligoninės vadovas sveikatos apsaugos reformą mala į miltus
-
Seimo pirmininkė: sveikatos reforma nebuvo pakankamai paaiškinta tiems, kuriuos palies
Kad paprasčiau būtų suprasti, pateiksiu dar paprastesnį pavyzdį. Visi esame „prisirašę“ prie savo šeimos gydytojo, kuris dirba šeimos klinikoje (poliklinikoje ar pan.). Ir mums nėra labai įdomu, ar ta šeimos klinika privati, ar priklausanti savivaldybei.
Finansavimas, mokamas už vieną pacientą, nuo to nepriklauso, todėl ir pagalbą gausime tokią pat, nepriklausomai nuo to, kur gyvename.
Taip ir turėtų būti.
Tai štai šis fundamentalus principas šiuo metu jau yra sugriautas, ir griauna jį pati Sveikatos apsaugos ministerija, kuriai turėtų rūpėti kiekvienas pacientas.
Ir įvardinsiu tik du pavyzdžius, kurie yra akivaizdus pacientų teisių pažeidimas, kuriant nevienodas sąlygas skirtingiems regionams.
Sveikatos centrų reforma numatė tris galimus pasirinkimus.
Pirmuoju gali būti nedaroma nieko.
Antruoju atveju tarp šeimos medikų ir ligoninės pasirašoma funkcinė bendradarbiavimo sutartis, pavadinant tą funkciniu sveikatos centru.
Ir trečioji galimybė, tai juridiškai sujungti šeimos mediciną su ligonine į vieną juridinį vienetą.
Tai štai nuo to pasirinkimo ir priklausys dvi labai svarbios piniginės paskatos.
Viena iš jų yra subsidija priėmimo skyriui.
Puikiai žinome, kad mažų rajonų ligoninių priėmimų skyriai turi labai mažą pacientų srautą ir juos sunku išlaikyti už tų pacientų gydymą gautomis lėšomis.
Todėl tokio skyriaus išlaidos dažnu atveju dengiamos iš kitų skyrių uždirbtų pinigų.
Ministerija teisingai nusprendė, kad juos reikia subsidijuoti. Tai yra duoti pinigų tam, kad tas skyrius galėtų egzistuoti, nors pacientų srautas nėra didelis.
Tačiau subsidiją gali gauti tik tos ligoninės, kurios dalyvauja tų „reforminių“ sveikatos centrų veikloje. Taigi ministerijos teiginiai apie tai, kad savivaldybės gali savarankiškai apsispręsti dėl centrų steigimo, yra viso labo spekuliacija, nes atsisakymas steigti centrą reiškia, kad iškyla grėsmė priėmimo skyriaus išlikimui.
Tai, kad toks diskriminuojantis subsidijavimas egzistuoja, Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdyje patvirtino Valstybinės ligonių kasos vadovas.
Manau, kad tokia ne sveikatos rodikliais, ne pacientų srautais, ne sveikatos paslaugų kokybe, o politiniu spaudimu grįsta logika prasilenkia su Konstitucija ir visos tokios subsidijos negaunančios ligoninės ar jų steigėjos savivaldybės turėtų kooperuotis ir skųsti tokią tvarką teismui, nes ji akivaizdžiai pažeidžia pacientų interesus.
Antrasis pavyzdys yra ES investicijos.
Logiškai galvojant, ES investicijos turėtų būti galimybė tinkamai parengti ar pritaikyti sveikatos sistemą to laikmečio poreikiams, investuoti pinigus į pačius svarbiausius poreikius, įrangos įsigijimą, infrastruktūros pritaikymą ir t.t. Tačiau ar tikrai taip yra?
Pradėkime nuo to, kad pinigų kiekis vėl priklauso nuo to, ar savivaldybė steigia sveikatos centrą.
Nesteigiančios savivaldybės į pinigus pretenduoti praktiškai negali, nors ten ir veikia šeimos medicina, ligoninė ir pan. Ten gyvena ir gydymo paslaugas turi gauti pacientai.
Steigiančios funkcinį centrą jau gali gauti lėšas, tačiau daugiausiai jų gauna tos savivaldybės, kurios sujungia pirminę sveikatos priežiūrą su ligonine į vieną juridinį vienetą. Atleidus vienos iš įstaigų administraciją lėšos ten bus taupomos.
Tačiau ministras aiškina, kad esą jų kaštai yra didesni nei nejungiamų įstaigų, todėl jiems duoda daugiausiai pinigų. Ir čia logikos ieškoti nereikia. Tiksliau, ji labai aiški. Tai politinė logika. Jei paklūsti ministerijos fantazijoms, gausi pinigų.
Jei ne, tai tavo pacientai liks nuskriausti. Ir tai taip pat galėtų ir turėtų tapti teisinio skundo objektu, nes, kaip ir minėjau straipsnio pradžioje, pacientai Lietuvoje turi lygias, Konstitucijos garantuojamas teises į sveikatos priežiūrą.
Na, o pabaigai dar du pastebėjimai. Turbūt tikitės, kad ES investicijos yra kruopščiai planuojamos, investuojama į tai, ko labiausiai reikia, kas sukurs didžiausią naudą pacientui. Tai galvokite iš naujo.
Jokio sisteminio požiūrio nėra. Įstaigoms pačioms liepta susigalvoti, ką jos pirks. Tai reiškia, kad nebus jokio sisteminio požiūrio, jokios sisteminės pažangos. Tiesiog dar vienas einamasis pinigų ištaškymas.
Na, ir visai pabaigai. Prasidėjus intensyviems karo veiksmams Ukrainoje klausiau sveikatos apsaugos ministro, ar planuojant naujas investicijas bus atsižvelgta į naujas galimas grėsmes ir pasirengimą joms.
Buvo pasakyta, kad jos vertinamos ir bus atsižvelgta.
Turiu nuliūdinti. Jokios aiškios vizijos ar investicijų.
Tik pasikartosiu, kad tai tik eilinis pinigų ištaškymas, daugiausiai jų skiriant paklusniesiems.
Paciento poreikiai ar išorės grėsmės niekam neįdomios.
