Vėliau, tik žymiai vėliau, supratau, kad amerikietis kalbėjo apie mentalitetą, apie kultūros, tradicijų supratimą ir perėmimą. Kai tikrai gerai moki svetimą kalbą, pakeiti ir mąstymo būdą. Todėl mano ir vyresnėms kartoms, sovietinio represinio mechanizmo sužalotu mąstymu, šio teksto pavadinime esanti šyrpotriebo sąvoka turėtų būti ir yra puikiai suprantama. Išversti ją į lietuvių ar bet kokias kitas Vakarų šalių kalbas yra ganėtinai keblu. Nesuprantantiems rusų kalbos ar ją besimokantiems pagaliau ir vėl nepriklausomos Lietuvos mokykloje, pamėginsiu paaiškinti keliais sakiniais.
Vien jos pavadinimas – daktariška – anuomet „prie ruso buvo geriau laikais“ sakė, kad ją valgo tik daktarai, nes jie geriausiai gyvena.
Šyrpotriebas (sudarytas iš dviejų rusų kalbos žodžių, turinčių prasmę „plačiai norimas vartoti“) yra tokia paslauga ar prekė, kurią naudoja absoliučiai didžioji vartotojų dalis. Ne todėl, kad ji būtų kokybiška, kažkuo išskirtinė ar visiems būtina.
Tiesiog ji naudojama todėl, kad kitų prekių nėra iš viso, o žmonės yra taip įpratę ją vartoti, kad tapo psichologiškai nuo jos priklausomi ir be jos nebegali apsieiti. Puikus to pavyzdys yra dabar jau istorija virtusio „Inkaro“ sportbačiai (basketkės) beigi daktariška virta dešra, populiariai vadinta šlapianka.
Vien jos pavadinimas – daktariška – anuomet „prie ruso buvo geriau laikais“ sakė, kad ją valgo tik daktarai, nes jie geriausiai gyvena. Geriausiai gyvena, nes moka susikombinuoti. Susikombinuoti, reiškia imti kyšius. Beje, ta šlapianka pasižymėjo itin šlykščiu skoniu, mėsos joje beveik nebuvo, tad daktarišką turinį sudarė visai nedaktariškas krakmolas, celiuliozė ir galvijų kaulų miltai. Eilinė A. Užkalnio informacinių koldūnų porcija prie jos įpratusiems gurmė.
Sveikas protaujantis šiuolaikinis verslininkas bet kokį produktą ar paslaugą, turinčius kad ir mažiausias sąsajas su sovietiniu šyrpotriebu, turėtų tuoj pat utilizuoti. Tą suprato net ir toks vienas nostalgiją Chruščiovo kukurūzinei revoliucijai išgyvenantis mėsos produktų gamintojas. Užsispyrusiai ilgą laiką Lietuvoje platinęs „Tarybines“ sosyskas galiausiai pasidavė ir, panaikinęs semantines sovietų lagerio atminties vingrybes produktų pavadinimuose, paliko tik šyrpotriebinę pakuotės išvaizdą.
Atrodytų, kad prismų ir lidlų pertekliaus laikais, kai tvirčiausia pasaulyje ekonominė valstybių sąjunga sukuria maždaug trečdalį viso pasaulio gėrio, šyrpotriebo sąvoka turėtų likti tik sovietinėse pažymose su antspaudu „Усовершенствованию не подлежит“ (maždaug negalima sušiuolaikinti, kaip sako jaunimas, apdeitinti).
Deja, didžioji mūsų vakarietiškos visuomenės dalis arba liko, arba atsidūrė šyrpotriebo kultūros ir mąstymo gniaužtuose. Net ir ta Europos Sąjungos visuomenės dalis, kuri niekada neturėjo džiaugsmo ir garbės patirti, ką reiškia dviejų kilometrų eilės Nevskio prospekte prie krautuvėlės neįmantriu pavadinimu „Buločnaja“, Leningrade. Tą lengva matyti visose jos visuomenės gyvenimo srityse, bet ypač akivaizdu žiniasklaidoje, kuri turėtų ne tik informuoti skaitytoją, bet ir ugdyti bei šviesti jį bendrąja prasme, siekiant visuotinio kritiško mąstymo ir pilietiško tobulėjimo. Siekti, cituojant Volterą, kad kuo daugiau mąstytume skaitydami, ir tuo aiškiau matytume, kad žinome mažai.
Deja, didžioji mūsų vakarietiškos visuomenės dalis arba liko, arba atsidūrė šyrpotriebo kultūros ir mąstymo gniaužtuose.
Bet reiklus informacijos vartotojas nori žinoti viską dabar ir greitai. Jis nenori mąstyti, juo labiau, tobulėti, nes jau yra tobulas mąstymo etalonas. Tokia gatvės rinka sukuria šyrpotriebo žiniasklaidą – skambios antraštės, turinys geriausiu atveju užpildytas eilinio eksperto sapaliojimu, politiko populizmu ar, dažniausiai, viską išmanančio ir žinančio, tačiau kažkodėl prasčiausiai lyginant su kitomis profesijomis apmokamo žurnalisto išvedžiojimais.
Objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad visa ši informacinė mamalyga karts nuo karto sutvirtinama kokiu nors itin rafinuotos minties ir metafizinio apmąstymo giberizmu. Kai kokia nors itin posh ponia paprašo „kareivių salvės susirinkusiems, nes ginkluotųjų pajėgų simbolis mūsų sociume atsispindi pasąmoninio habituso fone“.
Jokiu būdu nekaltinu dėl to žiniasklaidos priemonių. Paklausos pasiūlos dėsniai galioja ekonomikoje, politikoje, netgi moksle, o geriau pagalvojus ir paanalizavus – mene bei visoje kultūroje.
Liūdna tik dėl to, kad mes taip persisunkėme šyrpotriebo esme, jog įsisukome į vis greitėjantį ratą – greitas maistas smegenims, mažiau mąstymo, dar didesnis poreikis greitam informaciniam surogatui. Sukūrus tokio pašėlusio vartojimo sąlygas, kai dažnai sunku atskirti viešosios informacijos rengėją ir jos vartotoją, neverta stebėtis, kad koks nors gudrus dėdė su KGB pulkininko antpečiais už užuolaidos ima išnaudoti niekam tikusius mūsų įpročius. Sakydamas mūsų, turiu galvoje visą demokratinę vakarų visuomenę, o ne tik nusigerti ir emigruoti baigiančius mūsų piliečius, į kuriuos propagandos ir dezinformacijos artilerija kala jau ne tik iš už Kremliaus sienų.
Šyrpotriebiniai ministrai su šyrpotriebinėmis partijomis vartosi Lietuvos rinkėjų reitinguose kaip inkstas taukuose. Ir ne tik todėl, ponas Rimvydai, kad jiems po keturių metų vis dar „sunku atsakyti“ vertinant premjerą ir jo darbą. Paprasčiausiai, juk kokia bebūtų šlapianka bjauri ir įsiėdusi, ji – sava, tokia miela. Tokia šyrpotriebinė. Nostalgiška.
Tokiai mūsų visuomenei, bent jau didžiajai jos daliai, o ypač tiems, laikantiems save išskirtiniais ir tikrai „ne kaip visi“, labai tinka ir bet kokie patriotiniai šyrpotriebo šūkiai ar kalbos. Per kokią vasario 16 –ąją, paskui kovo 11 – ąją. Dar, dėl viso pikto, ir liepos 6 –ąją.
Šyrpotriebiniai ministrai su šyrpotriebinėmis partijomis vartosi Lietuvos rinkėjų reitinguose kaip inkstas taukuose.
Tada suformuoti ir kažkur priimti sprendimai stiprinti kariuomenę perkant būtent štai tokias šarvuotas pėstininkų mašinas privalo nekelti klausimų. Taip pat niekas nekelia klausimų, kai lyg ir nepastebimai „nuspręsta“ pirkti būtent tokią vidutinio nuotolio priešlėktuvinę ginkluotę, lyg nebūtų kitų, galbūt labiau tinkamų, kokybiškesnių, Lietuvos gamybą įtraukiančių, pigesnių sistemų.
Net jų pavadinimai nėra minimi, kad neduokdie neužsifiksuotų kam kur be reikalo koks RAYTHEON, MBDA ar MEADS. Skaniai susivartoja ir šyrpotriebas, kuriuo norima iš esmės prilyginti šauktinių išmokas profesionalių karių gaunamam atlygiui, taip niekais paverčiant visą šauktinių kariuomenės idėją.
Šyrpotriebo dvasia sklando ir po braškančią, dar to nežinančią, bet jau kariaujančią Europą. Vieni, gerieji, reikalauja plauti pabėgėliams kojas, kiti, blogieji, mušasi į krūtinę degdami noru suvaryti pabėgėlius į getus. Treti, besivaikydami reklamos ir stengdamiesi įtikti Volterą pamiršusiems ar niekada jo buvimo fakto nežinojusiems informacijos vartotojams, pripiešia kokių nors islamo religiją žeidžiančių karikatūrų.
Šyrpotriebo dvasia sklando ir po braškančią, dar to nežinančią, bet jau kariaujančią Europą.
Tada islamistų fanatikų ir teroristų yra išsprogdinami su visa redakcija. Je suis Charlie! – staugia nuo šyrpotriebo apsvaigusi minia, dalis jų užtraukia Marselietę. Paryžius ir Sena nusidažo islamo žudikų aukų krauju, o informacinio nuodo, kurį patys ir sukūrė, užzombinti vartotojai savo feisbuko paskyras papuošia Prancūzijos vėliavomis. Prancūzijos vėliavos spalvomis nušvinta ir Trys Kryžiai.
O varge, tau, Jeruzale!
Žmogžudžiai teroristai sprogdina Europos sostinę, o šyrpotriebo apsirijusi masė su Biblija rankoje bandoje užkalbėti į kampą įspraustą pasiutusį pitbulį, atsukdama jam kairįjį skruostą. Tuo pat metu Kremliaus vardu prabyla Hitlerio šmėkla draugas Žirinovskis, patvirtindamas seniai Baltijos šalims žinomas, bet kurtiems Vakarams nesuprantamas Rusijos veikimo schemas. Kuo daugiau išpuolių, tuo daugiau europiečių išdvės, tuo Rusijai nuo to tik geriau, džiaugiasi Rusijos parlamentaras Žirinovskis.
Be to, kuo daugiau išpuolių, tuo labiau stiprės ultradešinieji nacionalistai Europoje, tuo daugiau šansų, kad jie, finansuojami Rusijos, laimės rinkimus. Jam antrina solidūs Kremliaus veikėjai Puškovas, Markovas ir kiti. Ką gi, draugai teroristai iš Rusijos Dūmos islamo fanatikus teroristus iš Daesh kalifato supranta iš pusės žodžio.
O mes ir toliau vartosime šyrpotriebą. Apsvaigę ir priklausomi taip ir nepamatysim, kad šyrpotriebą dalinanti ranka vėl papuošta svastika, pjautuvu ir kūju. Juoda kalifato vėliava.
