Problema daugiau nei aiški. Nors žmonės spėliodavo, kad teršalai Nemune atsiranda nuo plaunamų vagonų, tiesa yra kur kas baisesnė. Beveik dvidešimt metų iki pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo Juozapavičiaus prospekte veikė pabėgių impregnavimo gamykla. Joje naftos produktais ir antiseptikais būdavo impregnuojami mediniai pabėgiai. Tiesiog lauke sukrauti pabėgiai būdavo purškiami naftos produktų mišiniu, kuris nuo pabėgių varvėdavo ant žemės ir ilgus metus sunkėsi į gruntą.
Jei neklystu, eilinį kartą Aplinkos apsaugos departamento Kauno valdyba dar šių metų vasario 26 dieną įpareigojo trijų sklypų savininkus iki šių metų balandžio 6 dienos pateikti departamentui derinti sklypų sutvarkymo planą, kuriuo vadovaujantis šių sklypų savininkai turės užterštą teritoriją sutvarkyti ir užtikrinti, kad tarša nebesikartotų. Vienas iš sklypų savininkų – Nemuno krantinės savininkė Kauno miesto savivaldybė.
Taip jau nutiko, kad tą pačią balandžio 6 dieną, iki kurios turėjo būti parengtas taršos sutvarkymo planas, aplinkosauga gavo naują pranešimą iš gyventojų apie Kauno mieste, Piliakalnio gatvėje į Nemuną tekančius naftos produktus. Akivaizdu, problema su užterštu dirvožemiu neišspręsta, bet gal nors taršos sutvarkymo planas parengtas?
Kol sklypų savininkai ir aplinkosauga teršalų problemą mėto vieni kitiems kaip karštą bulvę, Nemunas teršiamas toliau.
Tikslios informacijos apie parengtą ar dar neparengtą teritorijos sutvarkymo planą neturiu, tačiau informacija apie toliau iš užterštos teritorijos į Nemuną bėgančius teršalus naujienų portaluose prieinama visiems. Eilinis, bet akivaizdu, kad ne paskutinis šiais metais pranešimas apie naftos produktus tekančius į Nemuną gautas birželio pabaigoje. Pasirodo, tokių pranešimų vien šiais metais gauta apie dešimt.
Kol sklypų savininkai ir aplinkosauga teršalų problemą mėto vieni kitiems kaip karštą bulvę, Nemunas teršiamas toliau. Visos valdžios deklaracijos apie Žaliąjį kursą, švaresnę ir sveikesnę aplinką tėra tik tuščias muilo burbulas. Kol skambiais lozungais kovojame su klimato kaita, nematome po nosimi esančių realių problemų.
Žaviuosi klaipėdiečiais, kurie, subūrę stiprią bendruomenę, sunkiai, tačiau kovoja už teisę gyventi švarioje ir sveikoje aplinkoje. Metų metus kėlę problemas dėl teršiamos Klaipėdos, smarvės mieste, sunkiaisiais metalais užteršto dirvožemio ar ketinto kirsti Girulių miško galų gale privertė atkreipti dėmesį į teršiamą aplinką. Skambusis „Grigeo“ teršalų atvejis išaiškintas ne aplinkosaugininkų, o vietos bendruomenės, atkreipusios prokurorų dėmesį į keliamas problemas, dėka.
Panašu, jog ir mes Kaune galime eiti panašiu keliu. Stipri, neabejinga švariai aplinkai bendruomenė galėtų imtis iniciatyvos ir galų gale priversti dirbti institucijas. Sutikite, Kauno miesto centre į Nemuną bėgantys naftos produktai yra ne tik aplaidumas, tačiau ir tikrų tikriausia gėda!
Gali lyderystės imtis ir Kauno miesto savivaldybė, kuri ne tik savo rankose turi vieną iš galimai užterštų sklypų, tačiau ir administracinius resursus bei svertus, kuriais pasinaudojus problema realiai būtų pradėta spręsti. Suprantama, problemų Kaune daug, tačiau sveikata – didžiausias mūsų turtas.
Lyderystės galėtų imtis ir „naujoji“ Aplinkos ministerijos vadovybė su ministru Simonu Gentvilu priešakyje. Tai, kas šiandien vyksta Kaune, ignoruojant teršiamo Nemuno problemą, yra nenoras daryti savo darbą. Jei šiandien teršėjams labiau apsimoka susimokėti baudą už taršą nei sutvarkyti užterštą teritoriją, baudas reikia kelti tiek, kad niekam nebekiltų klausimų dėl prioritetų, o užteršta teritorija visiems laikams būtų sutvarkyta per artimiausius kelis mėnesius.
