Nerangus biurokratinis aparatas, reformoms besipriešinanti visuomenė, radikalių politinių jėgų iškilimas, korupcija, nuolat patarinėjantys „kaip tvarkytis“ užsieniečiai – štai kuo šiandien gyva Graikija.
Pastaraisiais metais apstu įvairių rašinių apie šios šalies problemas, tačiau mažai diskutuojama apie idėjas, iš kur šalis galėtų pasisemti jėgų atgimti. Toliau tekste pristatau tai, kas galėtų išgelbėti Graikiją ir turėtų įkvėpti Lietuvą sėkmei.
Pirmiausiai, Graikijos stiprybė yra vietos bendruomenės ir jų susitelkimas. Čia žmonės labiau linkę rūpintis vieni kitais, o jaunimas linkęs labiau įsitraukti.
Pirmiausiai, Graikijos stiprybė yra vietos bendruomenės ir jų susitelkimas. Čia žmonės labiau linkę rūpintis vieni kitais, o jaunimas linkęs labiau įsitraukti. Dažnai vietos bendruomenės (ir netgi oficialūs savivaldybių pareigūnai) nežino centrinės valdžios brėžiamų programų, jos visiškai jų nedomina ir negana to – prastai veikia.
Antra, Graikijoje iš politikų yra tikimasi gerokai per daug, o patys graikai per mažai tiki savimi, savo asmenine iniciatyva. Tai, kad žmonės gausiai renkasi į protestus, kurie ilgainiui virsta riaušėmis, jokiu būdu nereiškia, kad šalyje klesti pilietiškumas ar pilietinis dalyvavimas. Dažniausiai šiuose protestuose reikalaujama lakoniškų ir bendrų dalykų, pavyzdžiui, „geresnio gyvenimo“. Taigi politikai nėra pajėgūs išspręsti visų žmonių problemų, tai paprasčiausiai yra neįmanoma. Tačiau jie gali sukurti nuoseklius rėmus ir sąžiningas taisykles, kuriomis remiantis žmonės patys veiktų.
Politikai gali užtikrinti politikos (policy) vieningumą, nuoseklumą. Jie gali ir turi užkirsti kelią persidengiančioms, viena kitą dubliuojančios valstybės programoms, kurių šalyje gausu. Galiausiai jie tikrai gali sumažinti biurokratiją – užsiimti ne tik fasadiniais ministerijų sujungimais, bet ir realiais pokyčiais jų viduje.
Taigi politikai gali sudaryti teisingas ir sąžiningas taisykles, paskatas iniciatyvai, tačiau kiekvienas žmogus individualiai turėtų stengtis išspręsti jį supančias problemas.
Trečia, Graikijoje iš tiesų yra nemažai iniciatyvių žmonių, kurie nebijo imtis atsakomybės ir veikti. Pavyzdžiui, tai – savanoriai, nevyriausybinių organizacijų aktyvistai, verslininkai, ūkininkai. Tačiau tokių žmonių galėtų būti kur kas daugiau, jeigu centrinė biurokratija nebūtų „užlaužusi“ kūrybingumo ir iniciatyvos. Nesumanią šalies reguliavimo politiką išduoda daugybė sričių, šiame tekste pateikiu jaunimo nedarbo ir korupcijos pavyzdžius.
Tai, kad Graikijoje aktualus jaunimo nedarbas, tikriausiai žinoma visame pasaulyje. Šioje šalyje jis visada buvo labai didelis: 1983-2008 m. jis svyravo apie 22-25 proc., o kartais beveik dvigubai juos viršydavo. Žinoma, krizės metais nedirbančių jaunų žmonių skaičius pasiekė neregėtas aukštumas, tačiau svarbu turėti omenyje tai, kad šis reiškinys Graikijoje toli gražu nėra naujiena. Mažai kas ieškodamas atsakymo į klausimą, kodėl Graikijoje jaunimas nedirba, pastebi, kad minimalus darbo užmokestis jaunimui nuo nedarbo išmokos skiriasi vos 20 eurų.
Politinės programos turi gerų ketinimų, tačiau, deja, labai dažnai jos neatitinka realybės ir stumia žmones į korupcines praktikas arba paprasčiau kalbant – skatina juos susitarti neformaliai, slepiant sandorius ir mokesčius. Remiantis „Transparency International“ 2013 m. korupcijos suvokimo indekso duomenimis, Graikija pagal korupcijos suvokimą buvo 80 pasaulyje ir pati paskutinė ES. Tai reiškia – žemiau už visas dažnai „prastesnėmis“ laikomas ES naujokes.
Vis dėlto mes neretai esame per kritiški sau, nematome savo potencialo, mums dažnai atrodo, kad yra gerai visur, kur mūsų nėra. Iš tikrųjų tai netiesa.
Taigi Graikijos politikai turi surasti drąsos reformoms, kurios išlaikytų aiškias taisykles, tačiau labiau leistų skleistis asmeninei ir bendruomeninei iniciatyvai. Tuo tarpu Graikijos žmonės iš savęs turėtų reikalauti daugiau ambicijų ir pasitikėjimo savo jėgomis.
Akivaizdu, kad dalis Graikiją krečiančių problemų yra bent truputį būdingos ir Lietuvai. Vis dėlto mes neretai esame per kritiški sau, nematome savo potencialo, mums dažnai atrodo, kad yra gerai visur, kur mūsų nėra. Iš tikrųjų tai netiesa.
Lietuva yra ambicingesnė, verslesnė, išmanesnė ir geriau valdoma už daugybę pasaulio ir Europos šalių. Mes, kaip ir graikai, turėtume labiau patikėti savimi ir savo jėgomis, o mūsų politikai turėtų koncentruotis ne ties ribojimais, draudimais ir varžymais, bet ties sąžiningų žaidimo taisyklių nustatymu, efektyvia vadyba ir paskatomis iniciatyvai.
Aušrinė Armonaitė yra Liberalų sąjūdžio narė, kandidatė į Vilniaus miesto tarybą. 2013 m. kartu su Europos Tarybos ekspertų grupe atliko Graikijos jaunimo politikos peržiūrą.
