Nors kritikos strėlės liberalizmą atakuoja iš įvairių pusių ir skirtingomis trajektorijomis, visos jos turi šį tą bendro – jos tiksliai nežino, koks yra jų taikinys. Liberalų kritikai aiškiai neapibrėžia, ką jie laiko liberalizmu, kurį kritikuoja – ar tai dešiniosios, ar kairiosios idėjos. Ar tai austrų ekonominės mokyklos ar keinsistinės ekonomikos teorijos? O gal tai kritika liberaliajai demokratijai, kurioje mes visi gyvename?
Kritikai neretai painiojasi – kai jiems pritrūksta argumentų kritikuoti centro dešinįjį liberalizmą, greitai selektyviai pasiskolinama kas nors iš demokratijos teorijų, kas nors iš Amerikos kairiųjų, kas nors iš neoklasikinės ekonominės teorijos, viskas gerai suplakama, sumakaluojama ir taip sukasi amžinasis demagogijos ratas. Taigi sąvokų apibrėžimas galėtų būti pirmas žingsnis konstruktyviai kritikai liberalizmo ir liberalų atžvilgiu.
Nors kritikos strėlės liberalizmą atakuoja iš įvairių pusių ir skirtingomis trajektorijomis, visos jos turi šį tą bendro – jos tiksliai nežino, koks yra jų taikinys.
Lietuvoje, kaip ir didžiojoje dalyje Europos, liberalai yra centro dešiniųjų idėjų atstovai, daugiausiai dėmesio skiriantys privatiems žmonių pasirinkimams – tiek ekonominiame, tiek socialiniame gyvenime.
Liberalai neneigia valstybės egzistavimo (tam yra anarchokapitalistai), jie tiesiog nuosekliai pasisako už mažesnį valstybinį reguliavimą, už ekonominę laisvę, už pagarbą žmogaus teisėms. Taigi, kodėl Lietuvai reikia liberalų?
Pirma, liberalizmas yra nuosekli, loginiais argumentais grįsta ideologija. Ji yra tikra populizmo ir demagogijos priešingybė. Dešinysis liberalizmas remiasi Rygoje gimusio filosofo Isaiah Berlino suformuluota „negatyviosios laisvės“ samprata. „Negatyvumo“ sąvoka čia neturi nieko bendro su neigiama reikšme. Negatyvioji laisvė – tai politinė laisvė, tam tikra erdvė, kur žmogus gali veikti netrukdomas kitų.
Iš čia seka fundamentaliausi liberalizmo principai – pagarba privačiai nuosavybei bei garsusis J.S.Milio suformuluotas žalos principas: „vieno asmens laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito asmens laisvė“. Ekonomikoje liberalią mintį nuosekliausiai išdėstė austrų ekonominės mokyklos atstovai – pirmiausiai L. von Misesas ir F. von Hayekas. Jie vystė subjektyvios vertės teoriją, jie suformulavo verslo ciklų teoriją. Būtent juos skaityti turėtų tie, kurie ieško atsakymų į pasikartojančių ekonominių krizių klausimus.
Antra, liberalai siekia valdžios tam, kad valstybės politika būtų orientuota ne į centrinę valdžią, ne į biurokratiją, o į pilietį. Kitaip tariant, liberalams ir tik liberalams iš tikrųjų yra svarbiausia žmogus. Liberalai neturi atsakymo į tai, kas yra gerai ir kas yra blogai. Tokius atsakymus gali suteikti šeima, draugai, religija ar knygos.
Dažnai tai pateikiama, kaip liberalizmo silpnoji pusė. Vis dėlto liberalai aiškiai gali pasakyti, kas yra teisinga, ir kas ne. Suvokimas, kad ,,žmogus tiesiog veikia“ leidžia geriau suprasti, kodėl liberalai nesistengia „įsivaldžiavoti“ asmeninių žmonių gyvenimų sąskaita.
Liberalai siekia valdžios tam, kad valstybės politika būtų orientuota ne į centrinę valdžią, ne į biurokratiją, o į pilietį. Kitaip tariant, liberalams ir tik liberalams iš tikrųjų yra svarbiausia žmogus.
Trečia, liberalai neša pokyčius ir reformas. Šiandien Lietuvoje yra būtinos struktūrinės reformos, ypač tokiose srityse, kaip, pavyzdžiui, pensijų, sveikatos apsaugos, socialinės rūpybos, valstybės turto valdymo ir kt.
Valstybė vis dar yra prisiėmusi pernelyg daug sau nebūdingų funkcijų. Tai daug kainuoja mums, mokesčių mokėtojams, tai taip pat nepalieka mums jokios galimybės pasirinkti. Negalime ilgus dešimtmečius kapanotis neįgyvendindami reformų, liberalai jau įrodė, kad neša pokyčius, jiems tereikia suteikti svertus jų įgyvendinimui.
Be to, daugelis sutinka, kad Estijoje viešosios politikos klausimai yra sprendžiami sumaniau. Viena to priežasčių – čia daugybę metų pagrindinė valdančioji partija yra liberali Reformų partija.
Ketvirta, liberalai pripažįsta ir akcentuoja kiekvieno asmeninę atsakomybę. Populiarus mitas, kad liberalams nerūpi valstybė, kad būdami kosmopolitais jie nėra ir negali būti patriotai.
Kurdami gyvenimą savo šalyje (ar netgi už jos ribų), žinoma, kad liberalai ją myli ir yra pasirengę dėl jos aukotis. Liberalams yra svarbi istorinė atmintis, svarbi krašto gynyba, svarbi valstybės sėkmė. Ir vis dėlto pagrindinė idėja, kurią skleidžia liberalai – visa tai turi būti puoselėjama pirmiausiai pačių žmonių asmenine iniciatyva. Tai reiškia, kad daugelį dalykų mes galime padaryti patys savomis pastangomis ir tam dažnai nereikia prievartinio valstybinio aparato.
Atrodo, kad Lietuvos politinėje padangėje žmonės vis labiau supranta liberalus – tai rodo pastarųjų rinkimų rezultatai bei sparčiai augančios partijos gretos. Liberalai yra atviri, jie yra atviri netgi savo kritikams. Svarbiausia, kad tai nebūtų tuščias drabstymasis purvais, o informuotas ir sąžiningas pokalbis.
Aušrinė Armonaitė yra LR liberalų sąjūdžio narė
