Šiame straipsnyje aptariu, kokiais principais ir kokia viešojo valdymo doktrina turėtume vystyti mūsų valstybės tarnybą ir viešąjį sektorių ateityje.
Ką šiandien turime?
Valstybės tarnybos departamento (VTD) duomenimis, 2016 m. valstybės ir savivaldybių institucijose buvo numatyta beveik 58 tūkstančiai pareigybių, iš kurių 93 % buvo užimtos. Tai reiškia, jog šiandien Lietuvoje yra tūkstančiu pareigybių daugiau, nei 2012-aisiais.
Sudaryta remiantis Valstybės tarnybos departamento informacija
Akivaizdu, kad Vyriausybei politiškai nesiimant lyderystės viešojo sektoriaus politikoje susidaro visos sąlygos savaiminiam biurokratijos augimui. Kaimyninių valstybių pavyzdžiai taip pat sufleruoja, kad Lietuvai reikia lieknesnio viešojo sektoriaus, tačiau pareigybių ir darbuotojų skaičiaus mažinimas nėra tikslas savaime. Kokiais principais turime valdyti viešąjį sektorių?
1. Atvirumas ir skaidrumas
2015 m. pabaigos Eurobarometro duomenimis, Vyriausybės veikla nepasitiki net 59 proc. Lietuvos gyventojų, tai yra antra nemėgstamiausia institucija Lietuvoje po Seimo, kuriuo nepasitiki net 75 proc. gyventojų. Nepasitikėjimas Vyriausybe ir jos veikla yra nulemtas ne tik mūsų nelaimingos sovietinės praeities, bet ir atvirumo, skaidrumo, geresnio paslaugų teikimo stokos.
Taigi viešųjų įstaigų veikla pirmiausiai turi būti orientuota į klientą. Teikiamos paslaugos turi būti greitos, o aptarnavimas mandagus. Tam nebūtina keisti didelių įstatymų – reikia supaprastinti įstaigų vidines procedūras, išplėsti elektroninių paslaugų erdvę ir kokybę, plačiau pritaikyti elektroninį parašą. Tai kelias, kuriuo šiuo metu eina Vilniaus miesto savivaldybė.
Nepasitikėjimas Vyriausybe ir jos veikla yra nulemtas ne tik mūsų nelaimingos sovietinės praeities, bet ir atvirumo, skaidrumo, geresnio paslaugų teikimo stokos.
Kitas Vilniuje proveržį pasiekęs faktorius – atviri duomenys. Valstybės institucijų valdomi duomenys turi būti atviri ir prieinami visuomenei, verslui, nevyriausybinėms organizacijoms, žiniasklaidai. Nors Lietuva jau pasistūmėjo atvirų duomenų srityje, turime įgyvendinti ambicingesnę ir vieningą duomenų atvėrimo strategiją, Lietuva turi tapti tarptautinėje bendruomenėje pripažįstamu atvirų duomenų pavyzdžiu.
Platus elektroninių paslaugų taikymas ir atviri duomenys sąlygos didesnį skaidrumą, tačiau taip pat valstybės tarnyboje turime taikyti nulinės tolerancijos korupcijai principą. Viešojo sektoriaus darbuotojai ne tik turi žinoti, kur kreiptis, norint pranešti apie korupciją, dar daugiau – turime garantuoti anonimiškumą ir apsaugą tiems viešojo sektoriaus darbuotojams, kurie išdrįsta prabilti.
2. Efektyvumas ir lankstumas
Viešojo administravimo įstaigos turi dirbti efektyviai, o dėmesys pirmiausiai turi būti skiriamas rezultatams, ne procesams. Reikalinga peržiūrėti persidengiančias funkcijas, dalį agentūrų pertvarkyti jas sujungiant arba kai kurių funkcijas priskiriant kitoms.
Geras pavyzdys yra verslo priežiūros institucijų pertvarka. Pradėta 2009 m. ji buvo viena iš nedaugelio dešiniųjų vyriausybės iniciatyvų, kurią A.Butkevičiaus vadovaujama vyriausybė planavo tęsti. Dar daugiau – priežiūros institucijų konsolidavimas tapo viena prioritetinių šios Vyriausybės 2012-2016 m. programos priemonių.
Deja, ,,skaičiuojant viščiukus“ 2016-aisiais dideliais darbais pasigirti negalima. Nors, kai kuriose srityse funkcijų peržiūra ir perdavimas iš tiesų įvyko, jokio ryškesnio konsolidavimo, institucijų sujungimo ir biurokratijos ,,sulieknėjimo“ mes nepamatėme.
Valstybės institucijų sąranga turi būti lanksti, tam, kad greitai galėtų būti pertvarkyta siekiant atitikti nūdienos realijas.
Kai kuriose srityse netgi įvyko priešingai - pavyzdžiui, įstatymu buvo įtvirtintas miškų urėdijų skaičius (42 urėdijos), taip užveriant kelią bet kokiam konsolidavimui šioje srityje. O juk už miškus yra atsakinga ne tik Generalinė urėdija, bet ir Miškų departamentas prie Aplinkos ministerijos, Miškų institutas ir Valstybinė miškų tarnyba.
Valstybės institucijų sąranga turi būti lanksti, tam, kad greitai galėtų būti pertvarkyta siekiant atitikti nūdienos realijas. Viešojo sektoriaus įstaigų ir valstybės tarnybos pirmiausiai reikia Lietuvos gyventojams, ne politinėms partijoms, interesų grupėms ar anksčiau sutvertai infrastruktūrai.
3. Patrauklesnė vieta dirbti
Viešasis sektorius turi tapti patrauklesne vieta dirbti. Neretai gerą potencialą turintys profesionalai nesiryžta dalyvauti konkursuose į valstybės tarnybą, nes mano, kad jiems arba nepasiseks įveikti kriterijų, arba viskas jau iš anksto nuspręsta. Valstybės tarnybai reikia atsinaujinimo.
Geras pavyzdys yra ,,Kurk Lietuvai“ programa, kuri viešojo sektoriaus patirties suteikia užsienyje ir Lietuvoje išsilavinimą įgijusiems jauniems profesionalams. Tokio viešojo sektoriaus atsinaujinimo pavyzdžių Lietuvoje reikia daugiau.
Konkursai turi tapti skaidresni, o kriterijai turi labiau atitikti tikrovę. Pavyzdžiui, galbūt ne visose srityse yra būtinai reikalingas aukštasis universitetinis išsilavinimas? Galbūt kai kur galima atsižvelgti ne tik į formalų išsilavinimą ar darbo santykių patirtį, bet ir į savanorišką veiklą? Tai aspektai, į kuriuos privataus sektoriaus darbdaviai jau seniai atsižvelgia. Valstybės tarnybai ne ką mažiau reikalingi įvairaus profilio ir patirties specialistai, taigi tai yra klausimai, į kuriuos skelbiant konkursus institucijose reikia atsakyti pirmiausiai.
Be to, viešojo sektoriaus darbuotojai turi nuolat tobulėti, reikalinga stiprinti ne tik administracinius, bet ir ekspertinius darbuotojų gebėjimus. Tokiu būdu šie taptų savo srities ekspertais, galinčiais politikams pateikti analize, tyrimais, kitų valstybių, įstaigų patirtimi grįstas politikos įgyvendinimo alternatyvas ir pasiūlymus.
Viešojo sektoriaus darbuotojai turi nuolat tobulėti, reikalinga stiprinti ne tik administracinius, bet ir ekspertinius darbuotojų gebėjimus.
Viešojo valdymo doktrinos. Kuri tinkamiausia Lietuvai?
Per 26 Nepriklausomybės metus Lietuvoje skirtingais laikotarpiais kelią skynėsi beveik visos viešojo administravimo doktrinos: tiek tradicinio viešojo administravimo, tiek Naujosios viešosios vadybos (NVV), tiek ir sena gera partinė viešojo valdymo praktika.
Tradicinio viešojo administravimo strategija yra būdinga kontinentinės Europos valstybėms, kuriose ji susiformavo. NVV modelis sėkmingiausiai įgyvendintas anglosaksų kraštuose, to sėkmę didele dalimi lemia tenykštė politinė sistema.
Lietuvoje būta bandymų taikyti tiek vieną, tiek kitą požiūrį, vienas ryškesnių pavyzdžių buvo A.Kubiliaus vyriausybės bandymas įdiegti nemažai NVV bruožų. Kaip bebūtų, turime pripažinti, kad didesnio proveržio pasiekti nepavyko niekam, o šiandieninės vyriausybės požiūrį į valstybės tarnybą galima laikyti tiesiog ,,stovinčio vandens“ strategija.
Atsižvelgiant į mūsų šalies specifiką, realiausia derinti tradicinio viešojo administravimo strategiją su NVV modeliu ir iš esmės įgyvendinti naujojo viešojo administravimo (arba post-NVV) praktiką.
Tokiu būdu galima palikti jau egzistuojantį specialų (karjeros) valstybės tarnybos statusą, kuris padeda užtikrinti politikos įgyvendinimo tęstinumą. Vis dėlto ženklią dalį pareigybių prasminga transformuoti į lankstesnę kontraktinę postų sistemą. Ne visos specializuotos agentūros pateisino savo vaidmenį, todėl dalį jų iš tiesų reikia apjungti. Post-NVV praktika viešajam sektoriui ir valstybės tarnybai leistų veikti lanksčiau ir neišpūstų valstybės aparato ilguoju laikotarpiu.
Aušrinė Armonaitė yra Vilniaus miesto tarybos narė, Liberalų sąjūdžio frakcijos atstovė
