Valdantieji visus metus kalbėjo apie „socialinio dialogo svarbą“, buvo pasirašinėjami „nacionaliniai susitarimai“ su darbdaviais dėl atlyginimų didinimo privačiame sektoriuje, tačiau labai nenoriai žiūrėta į savo – viešojo sektoriaus – daržą. Į mokytojus, akademinius darbuotojus, medikus, taip pat į jaunus ir savo karjerą šiose srityse tik pradedančius žmones. Tuos, kurie pirmieji svarsto apie geresnes galimybes ir gyvenimą svetur.
Visus metus klausėmės kalbų ir išvedžiojimų apie prasigėrusią Lietuvą, apie išvažiuojančią Lietuvą, bet nieko negirdėjome apie sveikatos sistemos valdymo pokyčius. Apie tai, kaip bus sutvarkyta neefektyviai valdoma, resursus švaistanti sveikatos sistema, turinti didžiausią stacionarių lovų skaičių ES, vieną mažiausių privačios medicinos dalį ES, pasižyminti „vokeliais“, eilėmis, na, ir – žinoma – mažiausiais medikų atlyginimais.
Jaunuolis, kuris nusprendžia savo gyvenimą skirti medicinai, mokosi šešerius metus. Studijos, kaip žinome, yra sudėtingos ir reikalauja daug darbo. Po to prasideda rezidentūra – podiplominės studijos, kurios vyksta paraleliai dirbant. Šeimos gydytojo ir kai kurių kitų gydytojų rezidentūra trunka 3 metus, anesteziologų 4, chirurgijos specialistų 5, o vaikų chirurgijos netgi 6 metus.
Pajamas gali sudaryti dvi dalys: jaunesniojo rezidento atlyginimas 390 EUR (vyresnio rezidento apie 500 EUR) ir 360 EUR stipendija, bet ją gauna ne visi, nes kai kurie patys moka už studijas. Per šiuos rezidentūros metus žmonės kuria šeimas, galvoja apie būstą, susilaukia vaikų, o taip pat dirba kitur savo miego sąskaita.
Valstybės finansinės galimybės leido rezidentų atlyginimus didinti 30 proc. dar nuo šio sausio, tam buvo didelis politinis palaikymas Seime, tačiau padidinta viso labo 10 proc. Ir tai – tik „Medikų sąjūdžio“ ir aktyvių jaunųjų medikų pastangų dėka.
Vilniaus miestas savo lėšomis šeimos gydytojams, pediatrams, terapeutams ir slaugytojams planuoja padidinti atlyginimus, nors atsakomybė ir lyderystė, žinoma, priklauso Sveikatos apsaugos ministerijai. Nedideliame (palyginti su valstybės) savivaldos biudžete tam tikslui atsiras nuo 4 iki 5,7 mln. eurų. Dar tiek jauniesiems medikams tikrai gali surasti ir valstybė.
Visi suprantame, kad finansai yra riboti, pokyčiai neįvyksta per dieną ir atlyginimai akimirksniu nesusilygins su Prancūzijos, Vokietijos ar Olandijos atlyginimais. Vienintelis ir svarbiausias dalykas, kuris būtinas šiandien, tai aiški perspektyva: planas ir grafikas, kokiu būdu palaipsniui augs atlyginimai šiems darbštiems ir Lietuvai reikalingiems žmonėms.
Neabejoju, kad ši griozdiška ir vis dar neefektyviai valdoma sveikatos sistema turi daugybę galimybių sutaupyti bei surasti resursų laipsniškam tiek jaunų medicinos talentų, tiek visų Lietuvos medikų atlyginimų augimui.
Aušrinė Armonaitė yra Seimo narė, liberalė
