Dabar laukiama Europos Sąjungos (ES) biurokratų palaiminimo, o tada jau „sėsime kartu“ (bent taip yra deklaruojama) ir kursime tas taisykles pagal naująsias programas. Dėl vėlinimo žemdirbiai šių metų rudeninę sėją turėjo užbaigti taip ir nesužinoję naujųjų reikalavimų, kurie įsigalios jau nuo 2015 m. sausio 1 d.
Taigi gali taip atsitikti, o greičiausiai ir atsitiks, kad didžioji dalis ūkininkų atsidurs keblioje padėtyje, kai pavasarį supras, kad pasėjo ne tai ir ne ten. Tačiau nors programų ir taisyklių dar neturime, bet kažkokie naujųjų reikalavimų kontūrai, kad ir per miglą, jau matosi.
Tiesioginių išmokų perskirstymas nepagelbės smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams
Gali taip atsitikti, o greičiausiai ir atsitiks, kad didžioji dalis ūkininkų atsidurs keblioje padėtyje, kai pavasarį supras, kad pasėjo ne tai ir ne ten.
Nors dauguma organizacijų susijusių su žemdirbyste (tame tarpe ir Lietuvos grūdų augintojų asociacija) prieš metus perspėjo mūsų atsakingus pareigūnus, kad tiesioginių išmokų perskirstymas siekiant paremti smulkiuosius ir jaunuosius ūkininkus nepasieks tikslo, Žemės ūkio ministerija į tuos perspėjimus nekreipė dėmesio.
Nutarė 15 proc. tiesioginių išmokų skirti išmokoms už pirmuosius 30 ha (plius 170 Lt/ha) ir dar panašią sumą 1 ha pridėti ūkininkams iki 40 metų amžiaus.
Bėda tik ta, kad tiek mažesnieji ūkininkai, tiek jaunieji ūkininkai dažniausiai dirba ne nuosavą, o nuomotą žemę (aišku, išimtis yra didžiųjų ūkininkų atžalos, kuriems tėveliai atrėžė gabalą geros nuosavos žemės). O tos nuomotos žemės savininkai, gyvenantys miestuose, labai puikiai moka naudotis skaičiuotuvais.
Tik sužinoję, kad jaunasis ūkininkas gaus 700 Lt/ha išmoką, tuoj pat atitinkamai padidins nuomos kainą ir pinigai nukeliaus ne į sunkiai dirbančio žemdirbio kišenę, o į žemės savininko.
Tiek mūsų asociacija, tiek ir kitos didžiosios žemdirbių organizacijos siūlė, kad ir mažieji, ir jaunieji ūkininkai būtų remiami iš II-ojo ramsčio, iš kurio lėšos būtų skiriamos ne pagal deklaruojamus hektarus, o pagal investicijas į ūkį, gamybos lygį, darbo vietų kūrimą ir pan.
Buvo siūloma sukurti naujas paramos programas, naujus paramos principus, kad europiniai pinigai pasiektų tuos, kurie plečia ūkį, kabinasi į žemės ūkio verslą ir lieka gyventi kaime.
Štai pasižada jaunas ūkininkas per 5-erius metus įveisti 100 mėsinių galvijų bandą ir įdarbinti 2 žmones – gauna 500 tūkst. litų paramą kaip paskolą. Jei rezultatas bus pasiektas – paskola virsta 100 proc. parama, jei nepasiektas, reikia pradėti grąžinti paskolą.
Ir jokių konkursų, jokių viešųjų pirkimų, jokių didžiulius pinigus kainuojančių verslo planų, šūsnių ataskaitų ir dar kitokių nesąmonių, su kuriom paprastai susiduria ūkininkai ir kurios atgraso mažuosius naudotis ES fondų parama. Jei tokios ar panašios paramos schemos būtų įdiegtos – lėšos pasiektų būtent tuos, kam jos skirtos.
Tačiau mūsų valdininkai ir seimūnai gudresni, jie geriau už pačius ūkininkus išmano, ko ūkininkams reikia. Nepaklausė. Aišku, žemės savininkų – 1 mln., o jaunųjų ūkininkų – keli šimtai, per rinkimus menka iš jų nauda.
Dar vienas šūvis pro šalį – žalinimo priemonės
Akivaizdu, kad Europos mokesčių mokėtojams rūpi aplinkosauga ir jie nori, kad žemės ūkis būtų kuo „žalesnis“, t.y. būtų draugiškas aplinkai. Tai suprantama. Suprantama ir tai, kad Europos Komisija ir Parlamentas, jausdami tokį „žalią“ spaudimą iš mokesčių mokėtojų ir rinkėjų, nusprendė nuo 2015 m. įdiegti žalinimo elementus į žemės ūkį.
Valstybėms narėms buvo pasiūlyta daugybė priemonių, kaip ūkininkaujant labiau tausoti aplinką ir su tokiu aplinką tausojančiu ūkininkavimu buvo susieta dalis tiesioginių išmokų (30 proc.). Tačiau mes čia, Lietuvoje, ir vėl nuėjome lengviausiu keliu ir pasirinkome tokias priemones, kurias lengviausia administruoti, o ne tas, kurios būtų naudingiausios ir ūkininkui ir gamtai.
Mes čia, Lietuvoje, ir vėl nuėjome lengviausiu keliu ir pasirinkome tokias priemones, kurias lengviausia administruoti, o ne tas, kurios būtų naudingiausios ir ūkininkui ir gamtai.
Štai ekologiškai fokusuotoms teritorijoms (ecological focus area – EFA) mūsų valdininkai nusprendė priskirti tik juodą pūdymą (?!) ir pasėlius užsėtus azotą fiksuojančiais augalais (ankštiniais). Į pūdymą neleidžiama net tarpinių augalų įsėti, pasakyta – juodas, vadinasi juodas.
O jei žirnius pasėsite kartu su miežiais, kaip tai daroma Lietuvoje jau tūkstantį metų ir jei miežių bus nors truputį daugiau nei žirnių, tai vėl busite nubaustas.
Neužskaitys jums ir dobilų, sumaišytų su svidre, nors tai pats geriausias pašaras, koks tik gali būti. Tai daugiau negu keista ir kertasi su ES keliamais tikslais. Paupius, paežeres, pamiškes ūkininkai ir toliau bus skatinami aparti iki pat vandens ar miško, nepaliekant nedirbamų juostų taip svarbių mūsų floros ir faunos bioįvairovės išsaugojimui.
Ir toliau žemdirbiai bus baudžiami už tai, kad jų deklaruotuose laukuose augs medžių grupės ar bus kokia nuo vienkiemio laikų užsilikusi „sodželka“ ar tvenkinys. O būtent tos natūralios gamtos salelės ir apsauginės juostos yra gyvybiškai svarbios mūsų mažajai faunai, varliagyviams, paukščiams, bitėms.
Europos politikai nori paskatinti natūralias saleles išlaikyti, o mes čia mojuosime baudų ir sankcijų vėzdu visiems, kurie savo deklaruotuose laukuose neužlygins tvenkinių ir neiškirs beržynėlių ar paliks nedirbamą kelių metrų juostą prie upės.
Papildomos nacionalinės tiesioginės išmokos – vėjais paleisti pinigai
Politikai praneša džiugią naujieną žemdirbiams, jog Vyriausybė papildomoms nacionalinėms tiesioginėms išmokoms mokėti šiais metais skyrė 117 mln. litų. Tos išmokos bus mokamos nuo Rusijos embargo kenčiantiems pieno gamintojams ir galvijų augintojams.
Atrodo, viskas puiku. Tik viena detalė. Išmokos bus išmokėtos ne tiems, kurie šiandien melžia karves ir šeria jaučius, o tiems, kurie tai darė kažkada, pavyzdžiui, 2006 metais! Du trečdaliai tų išmokų gavėjų jau seniai neturi anei karvių, anei tvartų, o tie, kuriems ta parama reikalinga kaip oras, tie, kurie pastaraisiais metais plėtė bandas, investavo į savo ūkius, jokios paramos nesulauks.
Žemės ūkio ministerijos pareigūnai pasakys, kad taip daryti liepė Briuselis. Liepė, o ar mes viską padarėme, kad galėtume mūsų mokesčių mokėtojų pinigais paremti dabar ūkininkaujančius, šiandien melžiančius ir pieną parduodančius žemiau savikainos ūkininkus? Galima tvirtai pasakyti – ne viską. Lemiamos derybos su Europos Komisija dėl šių išmokų mokėjimo tvarkos vyko 2013 metais. Tuometinis ministras daug žadėjęs – nuveikė tikrai nedaug. Ir vėl – tų, kurie turėjo karvių 2006 m. yra kelis kartus daugiau, nei tų, kurie jų turi šiandien. Tad nieko keisto.
Išmokos bus išmokėtos ne tiems, kurie šiandien melžia karves ir šeria jaučius, o tiems, kurie tai darė kažkada, pavyzdžiui, 2006 metais!
Investicinė parama ūkių modernizavimui subyrės į apsukrių verslininkų kišenes
Nors politikai deklaruoja, kad jų prioritetas yra smulkūs ir vidutiniai ūkiai, tačiau programa 2014-2020 m. rengiama taip, kad paramą galėtų gauti tik patys stambiausi ar apsukriausi.
Naujoji ministrė jau pirmomis savo darbo dienomis pasirašė įsakymą dėl ūkių gyvybingumo skaičiavimo metodikos. Buvęs ministras Kazys Starkevičius įdėjo daug pastangų, kad gyvybingumo skaičiavimo metodika nebūtų taikoma paramos siekiantiems ūkininkams, nes tai užkerta kelia 90 proc. smulkiems ir vidutiniams ūkininkams gauti investicinę paramą. Kiek buvo gąsdinimų ir net grasinimų, kad pasipils bankrotai, lėšos bus iššvaistytos.
Tačiau nuo 2009 m. iki 2012 m. parama pasinaudojo didžioji dalis ūkių, o bankrotai taip ir nepasipylė. Dėl to, kad buvo atsisakyta ūkiams taikyti gyvybingumo nustatymo metodiką ir nei vieno lito neteko grąžinti Briuseliui.
Kyla klausimas, o kurgi tada parama nukreipiama? Nors taisyklių dar nėra, bet iš programos projekto, pateikto ES biurokratams įvertinti, matyti, kad didžiąją paramos dalį pasiims verslo grupės valdančios po kelias ar keliasdešimt žemės ūkio bendrovių.
Intensyvumas tokiems investiciniams projektams, kuriuose dalyvaus po kelias bendroves, sieks iki 70 proc. Perka penkios bendrovės dešimt kombainų – jau grupinis projektas, joms prioritetas. Jos turės ir kitą prioritetą – gyvulininkystę, nes dauguma iš jų turi dar nuo sovietmečio išlaikytas fermas, tuo tarpu vidutiniam ūkininkui šiandien pasistatyti naują fermą 50-iai karvių nėra jokių šansų, nes aplinkosauginiai reikalavimai su visais „pavais“, „sazais“ ir „tipkais“ ūkininkui neįveikiama kliūtis.
Valdininkai ruošiasi paremti ir jaunuosius ūkininkus, bet ne bet kokius. Jei neturi tėvelio – turtingo ūkininko, kaip tu sugebėsi pradėjęs nuo nulio per pirmuosius metus pasiekti 8 tūkst. eurų pardavimus iš ūkio, kurių reikalaus tvarko Nacionalinė mokėjimų agentūra, norint gauti įsikūrimo paramą?
O jei nuspręsi vystyti mėsinę galvijininkystę (įsigyti highland‘ų veislės telyčių, kurioms nereikia tvartų, nes pasistatyti jų Lietuvoje neįmanoma), tai pirmos pajamos iš pardavimų į ūkininko kišenę įkris tik po 5 metų, kai seniai būsi praradęs teisę į įsikūrimo paramą, nes jau būsi senas, seniai įsikūręs ūkininkas.
Aušrys Macijauskas yra Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas
