Mintis apkrauti savininkus dar vienu mokesčiu Seimo Aplinkos apsaugos komiteto nariams kilo koreguojant Miškų įstatymą.
Nuostata, jog nuo kitų metų privataus miško savininkai už parduotą medieną privalės susimokėti papildomai, į projektą buvo įtraukta vos prieš savaitę, o jau svarstyta Seimo plenarinėje sesijoje. Turint omeny, jog dažnai įstatymų rengimo trukmė skaičiuojama mėnesiais, o kartais – metais, toks skubėjimas ne tik kad nėra pateisinamas, bet ir neleido visapusiškai įvertinti sprendimo pasekmių.
Įstatymas palies 800 tūkstančių žmonių teisę į nuosavybę – tiek yra Lietuvoje privataus miško savininkų ir jų šeimos narių.
Įstatymas palies 800 tūkstančių žmonių teisę į nuosavybę – tiek yra Lietuvoje privataus miško savininkų ir jų šeimos narių. Tačiau ši suinteresuota visuomenė, ketvirtadalis Lietuvos gyventojų, turėjo vos kelias dienas pareikšti savo nuomonę dėl naujų mokesčių. Į savininkų argumentus neskubėti įvesti naujų mokesčių, deja, nebuvo atsižvelgta.
Politikai pasakė, jog dabar 5 proc. mokestį nuo parduotos žaliavinės medienos moka tik valstybinius miškus patikėjimo teise valdančios urėdijos, o bendrais miško keliukais naudojasi visi. Niekas nesako, jog kelių nereikia prižiūrėti, tačiau lėšos iš minėto 5 proc. mokesčio negalės būti panaudojamos bendro naudojimo miško keliams, einantiems per privačių miškų teritoriją, remontuoti, nes šie keliai nepriskirti jokios institucijos priežiūrai.
Kita vertus, ar trūkstant lėšų bendrosios miško infrastruktūros priežiūrai, reikia apmokestinti žmones, per kurių teritoriją eina kelias? Juk atrodytų juokinga norint asfaltuoti kelią, einantį per rapsų laukus, lėšas kelio statybai imti iš rapsų augintojų. Tad kodėl ta pačia logika remiamasi įvedant mokesčius privataus miško savininkams?
Šiuo metu privačių miškų savininkams ir taip yra sunkiau naudotis jiems teisėtai priklausančiu mišku, lyginant su valstybinėmis urėdijomis. Valstybinės urėdijos turi galimybę nemokamai naudotis valstybei priklausančiu mišku, tuo tarpu privačių miškų savininkai turėjo mišką pirkti ir į jį investuoti, kad galėtų verstis miško išteklių prekyba. Šiuo metu tiek valstybinių miškų valdytojai, tiek privačių miškų savininkai ir valdytojai miško išteklius parduoda toms pačioms medienos supirkimo bendrovėms. Ar sąžininga dar labiau apmokestinti privačių miškų savininkus, teisėtai besiverčiančius medienos prekybos verslu, kuomet jie turi konkuruoti su valdžios globojamom urėdijom?
Mokestis nėra teisingas ne tik dėl to, jog pinigai negalės būti panaudojami taip, kaip teigia valdžia, bet ir dėl to, jog nedera su pernai metais patvirtinta Nacionaline miškų sektoriaus programa. Joje nurodoma, jog į bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo fondą atskaitymai nuo privačių miško ūkio medienos pardavimo pajamų bus įtraukti tik nuo 2015 metų. Tai logiška, nes iki tol reikia suderinti įvairias nuomones ir rasti geriausią sprendimą efektyviausiam lėšų panaudojimui.
Tad akivaizdu, jog Seime siekta skubotai, nepasitarus su savininkais, prieštaraujant jau priimtiems sprendimams ir susitarimams, priimti savininkų teisę naudotis nuosavybe varžančius reguliavimus, o įstatymo būtinumas motyvuojamas nepagrįstais teiginiais.
Austėja Kazlauskytė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto jaunesnioji ekspertė
