Tai yra žemiausias lygis nuo 1999 m., kai ECB pradėjo nustatinėti skolinimosi kainą Eurozonoje.
Stebint nuotaikas Europos tarpbankinėje rinkoje, šios ECB pastangos neliko bevaisės – EURIBOR nuolankiai pasekė bazinių palūkanų normų pavymui, teigiamai sureagavo ir daugelio euro zonai nepriklausančių valstybių tarpbankinės rinkos. Tačiau kredito įstaigų nenoras skolinti Baltijos šalyse nesumažėjo.
Po šuolio 2008 m. pabaigoje, Lietuvos ir Estijos tarpbankinė skolinimosi kaina grįžo į pradinį lygį (buvusį prieš šuolį) ir kuriam laikui stabilizavosi. Tuo tarpu Latvijoje tarpbankinės palūkanų normos aktyviai stiebiasi ir šiemet. Tai lemia iki spekuliacinio lygio sumažinti šalies kredito reitingai, Tarptautinio valiutos fondo (TVF) skolininkės etiketė, kaita politinėje arenoje, prastai lopoma fiskalinė bendro valdžios sektoriaus skylė ir, svarbiausia, didžiausio nuosmukio Europoje nominacija.
Tačiau šią vidinės rizikos kuprą Baltijos trijulei pritrynė ne tik objektyvūs makroekonominio nesubalansuotumo rodikliai, bet ir rinkos dalyvių emocijos bei lūkesčiai. Baltijos šalių finansinių pajėgumų reputaciją tarptautinėse rinkose puikiai iliustruoja apsidraudimo nuo nemokumo rizikos sandorių (CDS) kainos dinamika. Iki 2008 m. spalio mėn. 5 metų trukmės CDS Lietuvos kredito rizikai apdrausti neviršijo 200 bazinių punktų.
Tačiau po to šis rodiklis šoktelėjo keturis kartus ir 2009 m. vasarį perkopė 800 bazinių punktų ribą (palyginimui, tuo pačiu laikotarpiu pvz. Skandinavijos valstybių analogiškos trukmės CDS kaina kito 100-150 bazinių punktų ribose). Ir nors paskutinius porą mėnesių Baltijos valstybių CDS pinga, Europos šalių kontekste jos dar ilgokai išliks didžiausios rizikos zonoje. Šiuo metu, palyginti su kitomis Europos valstybėmis, Lietuva patenka į autsaiderių trejetuką, pirmaujančias pozicijas užleisdama TVF skolininkėms Ukrainai ir Latvijai. Estija ketvirtąją vietą dalinasi su Vengrija ir Bulgarija.
