Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Barbora Butkutė: Gyventi negalima mirti – kablelį deda ekonomistas

Žaidžiant su draugais „tiesa-drąsa“ žaidimą, jums iškrito klausimas: jeigu galėtumėte pasakyti „taip“, tik vienam iš variantų, kurį pasirinktumėte: itin brangius vaistus, kurie nepagydomų, šiais metais mirsiančių, onkologinių pacientų gyvenimą pratęstų vieneriais metais ar naują įrangą, padedančią išgelbėti neišnešiotus kūdikius? 
Barbora Butkutė
Barbora Butkutė / Nuotr. iš asmeninio archyvo

Nepaisant to, kad po tokių makabriškų klausimų išgaruotų visa vakaro linksmybė, ar sunku būtų pasirinkti? Kokiais vidiniais argumentais remiantis nuspręstumėte? Sveikatos apsaugos ministerijos visame pasaulyje turi ribotus biudžetus ir juos skirstant yra priverstos priimti panašius į šiuos sprendimus apie tai, kas bus finansuota, o kas ne. Net jei sveikatos biudžetai būtų neriboti ir finansų ministerijos pervestų po papildomą milijoną kaskart, kai sveikatos ministerijos paprašytų, tai reikštų „ne“ kitiems sektoriams: sutrumpėjusias ar sumažėjusias motinystės išmokas, nefinansuotus mokslinius tyrimus, nekylančius atlyginimus mokytojams. Tad kokiais teisingumo principais remiantis galima spręsti gyvybės ir mirties klausimus?

Žinoma, visada galima spręsti pagal situaciją, pavyzdžiui, resursus skiriant pacientų grupei, kuri gauna daugiausia scenos žiniasklaidoje. Tačiau sveikatos ministerijos, kurios deda pastangas būti kuo objektyvesnės ir atspindėti visos visuomenės, o ne konkrečios pacientų grupės, interesus, dažnai padėti priimti sprendimą pasitelkia ekonominį įvertinimą (economic evaluation).

VIDEO: Gyventi negalima mirti - kablelį deda ekonomistas

Ekonominis įvertinimas yra analitinis būdas įvertinti planuojamas intervencijas jų kaštų ir rezultatų, pavyzdžiui, išsaugotų gyvenimo metų, atžvilgiu. Palyginkime dvi minėtas sveikatos intervencijas, dėl kurių finansavimo, įsivaizduokime, Atlantidos sveikatos ministerija privalo priimti sprendimą: nauji vaistai nepagydomiems onkologiniams pacientams, kurie tik pratęstų jų gyvenimą vieneriais metais, ar aparatūra, padedanti išsaugoti neišnešiotų kūdikių gyvybes. Pirmuoju atveju, šalyje yra 100 pacientų, kuriems tokie vaistai padėtų, todėl priimant sprendimą finansuoti šiuos vaistus būtų sukuriami 100*1=100 gyvenimo metų. Įsivaizduokite, kad tokie vaistai kainuoja 20 000 EUR pacientui per metus, valstybei – 100*20 000 = 2 000 000 EUR. Kitu atveju, nauja aparatūra, kainuojanti tuos pačius 2 000 000 EUR, per metus išgelbėtų 4 kūdikių gyvybes. Jei darytume prielaidą, kad žmogus vidutiniškai gyvena 80 metų, įsijautę į sveikatos ekonomisto rolę lengvai apskaičiuotume, jog naujoji aparatūra valstybės mastu sukurtų 4*80=320 gyvenimo metų. Šiuo atveju sveikatos ekonomistui aišku, kad antroji intervencija nemokamai sukuria papildomus 220 gyvenimo metų lyginant su pirmąja (320-100) ir todėl rekomenduotų finansuoti aparatūros įsigijimą, turint omenyje, kad visas Atlantidos sveikatos ministerijos biudžetas – 2 000 000 EUR.

Sakant „taip“ aparatūros įsigijimui, „ne“ dėl vaistų kompensavimo išgirstų nepagydomas onkologinis pacientas (50 jų), kuris tikėjosi pratęsti savo gyvenimą dar bent vieneriais metais, per kuriuos norėjo išvykti paskutinių atostogų su žmona prie jūros, sudalyvauti dukros magistro įteikimo ceremonijoje. Natūralu tad, kad onkologinių pacientų draugijos priešintųsi tokiam sprendimui ir reikalautų sveikatos ministerijos atkreipti dėmesį į tai, kad kalbama apie paskutiniuosius jų gyvenimo metus. Viena iš ekonominio įvertinimo stipriųjų pusių yra tai, jog jame galima inkorporuoti visuomenės prioritetus. Pavyzdžiui, Atlantidos sveikatos ministerija, atsižvelgdama į suinteresuotos grupės poreikius, atliktų savo visuomenės apklausą norėdama išsiaiškinti, ar kiti piliečiai taip pat mano, jog paskutinieji gyvenimo metai yra vertingesni nei statistiniai gyvenimo metai.

Jei visuomenė pasakytų, kad „paskutiniai gyvenimo metai yra tokie svarbūs, jog jie verti 4-rių paprastų gyvenimo metų“, onkologinių vaistų finansavimo programa dabar jau išsaugotų 100*4=400 statistinių gyvenimo metų. Šįkart sveikatos ekonomistas rekomenduotų vaistų finansavimą, nes ši intervencija nemokamai sukurtų papildomus 80 statistinių gyvenimo metų lyginant su aparatūros įsigijimu (400-320). Dėl pasikeitusio sprendimo, kaip jau galite pradėti įtarti, į Atlantidos sveikatos ministeriją kreiptųsi neišnešiotų kūdikių asociacijos ir argumentuotų, jog kūdikių gyvybes turėtume branginti labiau, nei suaugusiųjų. Norėdama būti kuo objektyvesnė, sveikatos ministerija galimai inicijuotų naujas visuomenės apklausas iki kol išsiaiškintų visus su keliamu klausimu susijusius visuomenės prioritetus ir galėtų priimti ne asmeniniais prioritetais ar emocijomis grįstus, o skaidrius sprendimus dėl skirtingų intervencijų finansavimo.

Priešingai dažniems kaltinimams sveikatos ekonomistams dėl jų šaltakraujiškumo, būtent tokios analizės yra atsakingas būdas žvelgti į sudėtingus klausimus. Ekonominis įvertinimas reikalauja aiškiai įvardyti, kiek piliečiai yra pasiryžę paaukoti dėl vieno ar kito intereso, pavyzdžiui, dvejus suaugusiųjų gyvenimo metus dėl vienerių vaiko gyvenimo metų. Kalbėti šiais klausimais yra sunku, bet būtina. Tad ir kraštutiniai pavyzdžiai šiam rašiniui pasirinkti ne tam, kad sentimentaliai suvirpintų skaitytojo širdį, bet tam, kad iliustruotų kokią neaprėpiamą atsakomybę neša sprendimų priėmėjai sveikatos sektoriuje ir kaip svarbu jiems suteikti įrankius, kurie įgalintų juos priimti jeigu ir nepopuliarius, tai bent jau skaidrius sprendimus. Tad kai kitą kartą spaudoje pamatysite straipsnį, apie nekompensuojamą gydymą, neskubėkite teisti – istorija gali atrodyti sudėtingesnė, nei norėtųsi.

Barbora Butkutė gavo Mariaus Jakulio Jason fondo grantą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais