Benas Volodzka. Sėkmės raktas Klaipėdos senamiesčio atgaivinime

Užtenka pasukti nuo Tiltų gatvės į šoną ar pabandyti surasti Klaipėdos herbą su berniuku. Čia apsilankius su miesto svečiais nudegina didelis gėdos jausmas. Jiems atrodo, kad kol kas Lietuvos uostamiesčio senamiesčio aplinka labiau primena Rusijos valdomą Kaliningrado sritį nei vakarų Lenkiją. Vis dėlto, skirtumų esama ir nemenkų.

Kaip žmogus be širdies, taip ir miestas be savo pagrindinės šventyklos negali egzistuoti. Sovietiniame Kaliningrade ją bandė pakeisti Tarybų rūmų statyba. Po to prireikė rasti kitokį santykį su praeitimi. Rusijos administruojamame Kaliningrade atstatyta Karaliaučiaus katedra. Sovietmečiu apleistą statinį ir aplinkos namų likučius ardė plytoms. Susigriebta šventnamiui virtus griuvėsiams. Dabar vieniša katedra pūpso tuščioje saloje ir neabejotinai tapo miesto puošmena.

Dar 2011 m. atidengus paminklinį akmenį buvo paskelbta apie simbolinę Šv. Jono bažnyčios atkūrimo darbų pradžią. Tačiau ir prabėgus dešimtmečiui Vakarų Europos erdvėje esančios valstybės uostamiesčio bei krašto dvasinė širdis neplaka.

Karaliaučiaus istorinio centro didžioji dalis nušluota nuo žemės bombardavimų metu ir pokario sovietizacijos. Klaipėdoje priešingai tebėra tik tuščia pagrindinės viso krašto šventovės – Šv. Jono bažnyčios vieta. Ją supa tebestovintis Klaipėdos senamiestis. Jame trūksta pagrindinio akcento vertikalios ašies ir širdies – šventyklos. Dar 2011 m. atidengus paminklinį akmenį buvo paskelbta apie simbolinę Šv. Jono bažnyčios atkūrimo darbų pradžią. Tačiau ir prabėgus dešimtmečiui Vakarų Europos erdvėje esančios valstybės uostamiesčio bei krašto dvasinė širdis neplaka.

Nuotr. iš asmeninio archyvo/Šv. Jono bažnyčia

Šv. Jono bažnyčios atkūrimas yra sėkmės raktas į Klaipėdos senamiesčio atgaivinimą. Senieji miestiečiai suvokė šią šventyklą kaip sakralinį, atminties ir geografinį miesto centrą. Svarbiausio visuomeninio pastato aukštis buvo stulbinantis – 76 metrai. Aukščiausia senamiesčio architektūrinė dominantė – bokštas matėsi miesto panoramoje iš įvairių pusių.

Senamiesčio branduolys pasižymi griežtu simetrišku gatvių planu. Čia kertasi dvi urbanistinės senamiesčio ašys – vertikali (Tiltų g.) ir horizontalioji (Turgaus g.). Garsus Prūsijos architektas Friedrichas Augustas Stüleris atsižvelgė į gatvių struktūrą, rengiant Šv. Jono bažnyčios atstatymo projektą po Didžiojo gaisro 1854 m.

Bažnyčios bokštas buvo vienas svarbiausių navigacinių ir geografinių orientyrų Lietuvos pakrantėje. Jis jungė UNESCO saugomą Struvės geodezinio lanko atšaką su Vidurio Europos geodeziniu tinklu. Todėl dabartiniam senamiesčio branduoliui būtina grąžinti centrą su vertikalia ašimi. Dabartyje Šv. Jono bažnyčia trauktų svečių srautus, skatintų pasitempti aplinkinius ir gaivintų miestiečių atmintį. Tai neišvengiamai pakeistų senamiesčio charakterį: iš apmirusio į gyvybingą miestiečių bei besisvečiuojančių susitikimų erdvę.

Istorinis šios vietos tęstinumas dabartyje yra svarbi miesto identiteto sąlyga. Istorinis – kultūrinis palikimas atspindi pastangas, kaip kuriama visuomenė ir miestas. Iki sovietmečio miesto bendruomenė neleido užgesti Šv. Jono bažnyčios tradicijai. Ji buvo atstatoma po visų ištikusių nelaimių: gaisrų, karų, prievartinių miesto perplanavimų. Ji virto viso Klaipėdos krašto dvasinio gyvenimo centru: nuo 1591 m. veikė vyriausiojo kunigo ir Klaipėdos Inspekcija (superintendantūra), o 1923–1939 m. Klaipėdos generalinis superintendantas. Todėl bažnyčią galima įvardinti ir pagrindine istoriškai susiformavusio etnokultūrinio regiono – Klaipėdos krašto bažnyčia.

Šalia veikė 1781 m. įkurta Šv. Jono evangelikų liuteronų parapijinė mokykla. Neatsiejama nuo bažnyčios istorijos įstaiga tapo pasaulietine Klaipėdos senamiesčio berniukų vidurine mokykla. Mokykla kaip ir Šv. Jono bažnyčia buvo nušluota nuo žemės paviršaus pokaryje. Senamiesčio berniukų mokykla stilistiškai buvo artima Šv. Jono bažnyčiai, suteikiant visai erdvei kompozicinį vientisumą. Jos pastatas buvo projektuojamas po Didžiojo gaisro atsižvelgiant į krašto pagrindinės šventovės gretimybę.

Tenka apgailestauti, kad šiai erdvei suteiktas kompozicinis vientisumas pakis. Jos vietoje suprojektuotas pastatas mokyklos nebeprimins. Jeigu miesto savivaldybės vienas tikslų yra senamiesčio atgaivinimas, reikėtų architektus nukreipti labiau paisyti atliktų tyrimų, gausioje vaizdinėje medžiagoje atskleidžiamos istorinės architektūrinės – urbanistinės aplinkos.

Nuotr. iš asmeninio archyvo/Klaipėdos senamiesčio panorama

Didelį smūgį Šv. Jono bažnyčios atkūrimui sudavė COVID–19 viruso pandemija, suvaržytas ekonominis gyvenimas ir miesto valdžios atkaklumo stoka. 2020 m. žiemą Seime buvo patvirtintas strateginės valstybės reikšmės Šv. Jono bažnyčios atstatymo projektas atskiru teisės aktu. Kultūros ministerija kartu su Vyriausybe įpareigotos inicijuoti vietos detaliojo plano parengimą.

Vyriausybė sąmoningai dvejus metus vilkino detaliojo plano korektūrą. Tokiu būdu sustabdė viso valstybinės reikšmės projekto įgyvendinimą. Seimas, pripažinęs Klaipėdos krašto šimtmečio svarbą, elgėsi panašiai – irgi mėgino sužlugdyti pagrindinės Klaipėdos krašto bažnyčios atstatymą. Labai apmaudu, kad 1923 m. sausio 15 d. iškovotas Klaipėdos krašto palikimas vis dar nepagarbiai ignoruojamas. Klaipėdos miesto savivaldybė palikta viena įgyvendinti šį išskirtinį Šv. Jono bažnyčios atkūrimo projektą.

Kita kliūtimi tapo pačios Klaipėdos savivaldybės valdininkų ir politikų trumparegiškumas, žaidimas „smėlio bokštais“ buvusios laivų statyklos aikštėje. Jei norime atgaivinti senamiestį, tai, visų pirma, lėšas, turistų, miesto svečių ir pačių miestiečių dėmesį turėtume sutelkti Šv. Jono bažnyčios atkūrimui, o tik po to nukreipti į pakraštyje esančią citadelę (piliavietę).

Šv. Jono bažnyčios atkūrimo projektinė vizualizacija, aut. architektas Aurimas Širvys.

Tokia taktika išjudintų ir kitų senamiesčio klausimų sprendimus. Tačiau neįgalioji miesto valdžia užsibrėžusi įgyvendinti tik Šv. Jono bažnyčios bokšto atstatymą. Apie visos bažnyčios atkūrimo perspektyvas vengiama kalbėti.

Visa erdvė su bokštu yra nedalomos bažnyčios dalys. Jeigu jau yra numatytas bokšto atkūrimo etapas, tai miesto savivaldybė ir bendruomenė turėtų apsvarstyti kitos likusios bažnyčios dalies atstatymą. Tuo labiau, kad evangelikų liuteronų bendruomenė linkusi atverti erdvę skleistis kultūrai. Bet kokiu vilkinimu, aiškumo nebuvimu rizikuojama įklimpti tuščiažodžiavime.

Sumanymo įgyvendinimui nepaprastai svarbi aiški ir vieša Šv. Jono bažnyčios atkūrimo projekto strategija, kad prie atstatymo galėtų prisidėti visi gyventojai ir miesto svečiai. Paramos rinkimas viešojoje erdvėje dabar yra pernelyg vangus ir dėl pačios idėjos neaiškumo, mažo viešumo, abejotino skaidrumo. Minėtų dalykų keitimas padėtų išjudinti procesą, pakviesti įsitraukti ir įveikti politikų bei valdininkų vangumą. Įvairiapusė parama Šv. Jono bažnyčios atkūrimui yra reali investicija ir sėkmės raktas į Klaipėdos senamiesčio atgaivinimą.