Dažnokai tenka išgirsti svarstant – kaip ir kodėl publika renkasi į kuriuos koncertus sukti. Ar lemia sudaryta programa, ar garsūs muzikų vardai, o gal reklamos, informacijos sukelta domėjimosi banga. Į visus panašius klausimus galima atsakyti teigiamai. Klausytojai tikrai pagal tokius dėmenis išsiskaido, išsisluoksniuoja. Yra tokių, kurie mielai eina ir į chorų koncertus, ir klausytis džiazo, kamerinės, simfoninės muzikos. Viskas jiems įdomu. Dalis publikos orientuojasi tik į klasikinį repertuarą. Giliau muzikiniai išprusę domisi naujienomis, skuba į šiuolaikinės muzikos vakarus. Džiazo fanai laukia savų datų.
Juokais ar rimtai, bet vis tik festivalių publika ypatinga. Dažnai per metus koncertuose tų veidų nė nematysi.
O dar viena klausytojų banga – festivalinė, išskirtinai reklamuotų, garsių solistų, dirigentų, brangių bilietų publika. Va, tada ir pamatai tą spindesį, o po juo kartais skurdą. Neišprusimo, snobiškumo. Bet kitąkart džiugu stebėti malonaus nustebimo išraiškas veiduose: pasirodo ir sonatos maloniai skamba, ir smuikas – ne vien stygų medėkas, kenčiantis pjaunant jį pusiau. Juokais ar rimtai, bet vis tik festivalių publika ypatinga. Dažnai per metus koncertuose tų veidų nė nematysi.
Tačiau dabar minutėlei pajuskime: orkestras jau savo vietoje, Filharmonijos scenoje. Pranešėja Janina maloniai jau viską pasakė. Prigęsta Filharmonijos salės šviesos. Pasigirsta paskutinieji instrumentų pasiderinimo garsai. Daug kas pripažįsta, kad būtent jie labiausiai nuteikia klausytis, net kelia pirmuosius virpuliukus. Energingai įžengia garsus dirigentas. Pakelia batutą, arba be jos vien rankas. Ir... dieviškas skambesys, iš epochų gelmės atsklidęs kūrėjo mąstymas, jausmai, perteikiami čia, dabar, mums.
Bet... už nugaros kažkas nebaigęs džiaugtis pasakoja, kad dukterėčia iš Italijos parvyko su toookiais batais. Nežudykite grįžtelėdami jos žvilgsniu. Nepastebės. Gerai, jau aprimo, vėl apima ir nešasi sielą muzika. Bet, nelaimei, per geroje eilėje netyčia šįvakar sėdžiu. Greta niekada, šiaip, ne festivalio koncertuose, nematyti žmonės. Pora. Žmona, aišku, pasipuošusi. Su dviem ar trim stambokų karolių eilėm. Atramos nerandantys jos pirštai visą laiką juos narsto ir sukinėja. Pati to erzinančio šiugždesio, braškėjimo nė negirdi. Kai koks solistas ar ansamblis groja forte, dar galima kentėti. Bet kai prasideda virpantis piano... O karoliai agresyviai barška. Sakyti ką nors ar patylėti? O kur dėti ausis, klausą? Gal pakentėti, nes juk dar nebirbia mobilieji telefonai ir nečiužena čiulpinuko popierėlių greta sėdintis. Oi, oi, kantrybės. Nusiteikti girdėti tik muziką. Jau beveik pavyksta. Bet vėl pati ar pats esi kaltas, nes turi per jautrią uoslę. Iš kitos pusės sėdinti klausytoja, matyt, retokai į tokias sales ateinanti, pasinaudojo proga geeroookai pasikvepinti. Brangiais kvepalais. Kodėl jais nepasididžiavus. Ar svarbu, kad gretimai esantiems gal net nosį riečia. Atitraukia dėmesį, gena mintis bala žino kokia kryptimi.
Dar vienas festivalinės publikos ypatumas: labiausiai atsitiktiniai, bet labai garbūs klausytojai sėdi geriausios akustikos vietose, nes ten bilietai brangiausi.
Na, išsidirbinėjimai ir tiek – kas nors sakytų. Atėjai klausytis geros muzikos, tai ir gėrėkis. Bėda, kad žmogaus jutimai, jautrumai nevienodi, jie pinasi, dalyvauja klausa, rega kartu, sukuria bendrą įspūdį, nuotaiką. Labai sunku įveikti save, kai viduryje kūrinio, dirigentui stabtelėjus naujai daliai, nuotaika sukapojama plojimais. Įsivaizduokite, kaip knygoje, kur kiekviena teksto tema vis būtų atskiriama kietais viršeliais. O kaip jaustis solistui, kurį „permušė“ geranoriški klausytojai? Gal jie galėtų išmokti bent jau žiūrėti į dirigentą, ką veikia jo rankos, ir pagal tai suprasti, ar jau pabaiga.
Dar vienas festivalinės publikos ypatumas: labiausiai atsitiktiniai, bet labai garbūs klausytojai sėdi geriausios akustikos vietose, nes ten bilietai brangiausi. O akademijų, universitetų dėstytojai, studentai, inteligentiški, daug nuveikę tuose pačiuose kultūros baruose pensininkai dažnai lindi ten, kur garsas slopinamas akustinių duobių, rangosi nepatogiose vietose, kur nei dirigento, nei solisto nematyti. Arba stovi pasieniuose. Ten tai dar būna net ir smagu, yra tekę patirti. Nes tarp tokių pat aplink susikuria gera tikro klausymosi atmosfera. Tik jei koncertas ilgai trunka, sunkoka išstovėti.
Kai kviečiama į prašmatnius vakarėlius, didingų progų susitikimus, dažnai nurodomas aprangos kodas. Atitik lygį, nešokiruok. Į simfoninės muzikos koncertą ateidamas negauni tokios nuorodos. Tad šalia pabrėžtinai vakarinių drabužių, pamatysi ir vyriškių su megztiniais, džinsuoto jaunimo ar languotais marškiniais vilkintį elegantiškos moters partnerį. Įsiminė vieno scenoje grojančio muziko žodžiai apie tai, kaip juos nuteikia pasipuošusi, šventiškai nusiteikusi publika. Jos nuotaika persiduoda ir esantiems scenoje. Jie irgi dar labiau pasitempia, nusiteikia, pasijunta pagerbti. Nes juk išeina groti publikai frakuoti ar su gražia, tvarkinga scenos apranga.
Tad ar kuriame šventę vieni kitiems, ar trukdome jai mus pakiliai ir jaudinančiai gaubti?
