Norint atsakyti į šį klausimą svarbu suprasti, kaip apskritai veikia šiuolaikinė mokslo produkcijos kūrimo „virtuvė“ ir kodėl universiteto, šalies mokslo prestižas XXI amžiuje kaip niekad anksčiau priklauso nuo konkrečių asmenybių.
Vienas iš mokslinės lyderystės raiškos rodiklių laikomos mokslo publikacijos, kurios siejamos su konkrečiais vykdomais moksliniais tyrimais. Mokslinės publikacijos – ne tik vienas pagrindinių universitetų finansavimo kriterijų, bet ir jo prestižo, pripažinimo tarptautinėje erdvėje rodiklių. Šiandien mokslinės produkcijos srautai tik auga. 2013 metų duomenimis kasmet pasaulyje tarptautinė mokslinė spauda išleidžia per 1,5 milijono mokslinių straipsnių, kurie spausdinami daugiau nei 20 000 skirtingų pavadinimų žurnaluose.
Per pusę amžiaus mokslo publikacijų skaičius padaugėjo beveik 200 kartų.
Šį milžinišką skaičių žurnalų leidžia apie 2 000 leidėjų. Šalia šio milžiniško mokslo komunikacijos srauto dar galime priskaičiuoti ir apie 64 000 mokslo leidinių. Ir visa tai – vos per vienerius metus.
Palyginimui septintajame dešimtmetyje metinis mokslinių straipsnių srautas tesudarė 8 000. Vadinasi, per pusę amžiaus mokslo publikacijų skaičius padaugėjo beveik 200 kartų.
Kas radikaliai pasikeitė mokslo pasaulyje per pusę amžiaus, kad mokslo publikacijų skaičius taip drastiškai išaugo? Technologinis progresas? Globalizacija? Padaugėjo mokslo institucijų? Mokslininkų? Mokslo atradimų? Visos šios priežastys, tačiau, ko gero, labiausiai mokslo produkcijos augimą pasaulyje paskatino valdymo pagal rezultatus ideologijos įsigalėjimas.
Norint paskatinti didesnį mokslo produktyvumą, visame pasaulyje buvo pradėti kelti kiekybiniai produktyvumo kriterijai ne mokslo institucijoms, bet mokslininkams. Jei septintajame dešimtmetyje buvo tikimasi, kad mokslininkų grupė (formali ar neformali) tyrimo pabaigoje paruoš bendrą publikaciją, tai dabar vyrauja požiūris, jog kiekvienas tyrimo grupės mokslininkas turi paruošti po mokslo publikaciją ne tik tyrimui pasibaigus, bet ir tarpinėse jo stadijose.
Pasaulyje taigi ir Lietuvoje nuo institucinio valdymo buvo pereita prie mokslininko. Šiandien nėra tokio teisės akto, kuriuo būtų pasakyta, kiek universitetas ir jame dirbantys mokslininkai privalo sugeneruoti ir publikuoti mokslo produkcijos, tačiau minimalus kiekis yra įvardintas tiksliai. Tad naujųjų laikų mokslininkams keliami reikalavimai, kurie praeitame šimtmetyje buvo keliami institucijoms arba moksliniams kolektyvams.
Individualizuotas mokslo produkcijos kūrimo modelis suformavo ir tam tikras „žaidimo taisykles“.
Tarptautinės mokslo leidyklos sugebėjo sukurti tokią komercinę sistemą, pagal kurią individualizuota mokslinė veikla, patekimas į vienas ar kitas mokslines duonbazes yra tapęs ne tik prestižo reikalu, bet ir pagrindiniu mokslininko veiklos, o kartu – ir mokslo institucijos įvertinimu.
Mokslo straipsniai publikuojami tarptautinėse mokslo duonbazėse, prie kurių prieiga yra ribojama ir apmokestinama. Universitetams, jų bibliotekoms tokios prieigos dažniausiai nekainuoja, nes už jas milžiniškus pinigus sumoka valstybės. Štai vien Lietuva už centralizuotą galimybę prieiti prie tarptautinių duomenų bazių sumoka per 6 mln. eurų kasmet.
Prestižiškiausios mokslo leidyklos keldamos itin aukštus kokybinius reikalavimus mokslinei produkcijai iš to dar ir išlošia: jokia paslaptis, kad jos nepatiria mokslininkų straipsnių redagavimo ar teksto maketavimo išlaidų, nes už tai būna atsakingas pats autorius.
Prestižiškiausios mokslo leidyklos keldamos itin aukštus kokybinius reikalavimus mokslinei produkcijai iš to dar ir išlošia: jokia paslaptis, kad jos nepatiria mokslininkų straipsnių redagavimo ar teksto maketavimo išlaidų, nes už tai būna atsakingas pats autorius.
Net jei mokslo straipsnis patenka į prestižinę tarptautinę duomenų bazę, mokslininkas skatinamas kuo aktyviau reklamuoti savo tyrimus ir taip siekti kuo geresnių straipsnio skaitomumo ir citavimo rezultatų.
Kadangi mokslininkas individualiai vertinamas pagal savo straipsnių citavimą, jis dažniausiai priverstas imtis ir šios veiklos. Tad šiuolaikinis mokslininkas yra ne tik tyrėjas, bet ir redaktorius, ir recenzentas, o kai kuriais atvejais – dar ir maketuotojas bei rinkodaros specialistas.
Tokiuose vandenyse turi plaukioti ir Lietuvos mokslininkai. Ar su nykstamai mažu biudžetu moksliniams tyrimams, mokslininkų atlyginimams įmanoma konkuruoti tarptautinėje mokslo erdvėje ir užtikrinti mokslinės produkcijos augimą, o tuo pačiu – ir vietą reitingų eilutėse? Laikas suprasti, kad universitetų ir apskritai mokslo prestižas laikosi ant konkrečių asmenybių pečių.
Birutė Mikulskienė yra Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorė
