Manyčiau, menkai. Bent jau seniai ką nors panašaus esame girdėję. Gal aukštojo mokslo institucijų darbuotojai yra per daug garbingi? O gal atvirkščiai, jiems trūksta fantazijos ir paprasčiausių skaičiavimo ir organizavimo gebėjimų? O gal priežastis banali – nėra finansų elementariems įsigijimams, tad apie auksinius šaukštus ar bet kokią kitą prabangą, už kurią galima būtų mokėti daugiau, net nebesvajojama.
Finansai – jautri pokalbių tema. Jei tai asmeniniai finansai – tai toks klausimas priskiriamas neetiškam, jei verslo įmonės – ši tema yra konfidenciali. O kalbėdami apie valstybės finansus visi jaučiamės ekspertais. Tad pakalbėkime apie valstybės finansus mokslui.
Mokslinimas tyrimams (čia įtraukiami ir menai, vykstantys aukštojo mokslo sektoriuje) 2017 m. numatyta 46 mln. eurų, kuriuos valstybė paskirsto mokslo ir studijų institucijoms tiesioginio planavimo būdu. Apie 20 mln. eurų kasmet moksliniams tyrimams paskirsto Lietuvos mokslo taryba. Tik šį kartą jau konkurso būdu, o čia konkuruoja ne mokslo ir studijų institucijos, o individualūs tyrėjai ir jų grupės.
Susidaro įspūdis, kad mokslas ne ta paslauga Lietuvoje, kurią norėtų įsigyti verslas, viešasis sektorius, tad į mokslą tiesiog neinvestuojama.
Galima nepamiršti ir kitos konkursu būdu remiančios mokslinius tyrimus agentūros MITA, kuri remia tik komerciškai perspektyvias mokslo ir verslo bendradarbiavimo iniciatyvas. Taip randame dar apie 9 mln. eurų.
Visada įdomu susivokti, ar toks biudžetas mokslui yra didelis. Ar jo turi pakakti proveržiui ir tarptautinei konkurencijai įveikti? Jei paklaustumėt mokslininkų, net neabejojame, ką jie atsakytų – valstybės biudžetas mokslui yra menkas, atlyginimai maži.
Jei to paties paklaustumėme mokslo politikos administratoriaus (valstybės tarnautojo), jis atsakytų, jog toks finansavimas nepakankamas, bet tokios yra valstybės galimybės, o mūsų valstybė nėra turtinga. Jei paklaustume verslininkų, turbūt išgirstume, jog pagal turimą biudžetą pinigų skiriama per daug, nes to biudžeto mokslininkai neuždirba, o tik įsisavina, nesukurdami verslui reikalingų produktų ar paslaugų.
Susidaro įspūdis, kad mokslas ne ta paslauga Lietuvoje, kurią norėtų įsigyti verslas, viešasis sektorius, tad į mokslą tiesiog neinvestuojama. Na gerai, investuojama, bet nepakankamai. Ir tik tol, kol visų rizikų neperima valstybė įvairiomis, Europos Sąjungos pasufleruotomis, schemomis grįstomis apčiuopiamu biudžetu.
Kai valstybė prisideda, verslas siūlomą paramą mielai įsisavina ir net įdarbina vieną kitą tyrėją (ko nepadarysi dėl oficialios statistikos ir magiško žodžio „mokslu grįstos inovacijos“). Tad lieka tik viltis, kad mokslu, kaip viešąja gėrybe, pasirūpins valstybė, kuri, beje, nėra pilnai pajėgi tai padaryti. Taigi, akivaizdu, kad Lietuvos mokslas negyvena savo aukso amžiaus nei pagal investicijų į jį lygiu, nei pagal rezultatus.
Įdomumo dėlei pasidomėkime, kada ir kaip aukso amžių mokslas išgyveno kitur, pavyzdžiui, JAV, kai sąvoka „moksliniai tyrimai ir plėtra“ (angl. R&D) tik pradėjo formuotis.
Pasirodo, Nacionalinis mokslo fondas, skirtas mokslo finansavimui buvo įsteigtas 1950 metais ir jau per pirmuosius veiklos metus buvo skirta 63 mln. dolerių universitetams ir ne pelno siekiančioms institucijoms. Po pirmųjų metų biudžetas moksliniams tyrimams išaugo net 4 kartus, pasiekdamas 2 mlr. dolerių, o dar po dviejų metų – jau 5,2 mlrd. investicijų, kurios sudarė 1,36 proc. nuo BVP. Ir tai ne buvo riba.
Lėšų mokslui buvo skiriama vis daugiau. 1960 m. jau sudarė 2,6 proc. nuo BVP. Be minimų valstybės investicijų, verslas papildomai į savo mokslines laboratorijas investavo dar didesnes sumas, kurios viršijo valstybinio finansavimo dalį net 3 kartus.
Toks nuolatinis augimas tiek sustiprino finansinius srautus į mokslinius tyrimus, kad šis laikotarpis įėjo į istoriją, kaip korporatyvinių mokslinių tyrimo aukso amžius, kuris šaliai ir pasauliui padovanojo visą eilę stiprių verslo konglomeratų („Kodak“, „General Electrics“, „DuPont“) bei naujų mokslo atradimų, kurių, beje, vaisiais mes naudojamės ir šiandien. Tuo tarpu Lietuva dar tik vargais ne galais skaičiuoja biudžetą absoliučiais skaičiais atitinkantį 70 metų senumo JAV istorinį biudžetą.
Kažin ar labai drąsu būtų pasvajoti apie aukso amžių Lietuvos mokslui? Deja, turbūt tokios svajonės yra per drąsios. Visuomenė ruošiama visai kitam scenarijui. Universitetų per daug, mokslininkų potencialas išsklaidytas, aukštojo mokslo sektorius veikia neefektyviai, aukštųjų mokyklą orientacija į rezultatus nepakankama, moksliniai tyrimai neatitinka verslo poreikių, Lietuvos mokslininkai netenkina tarptautinių reikalavimų ir negauna Nobelio premijų. Tai tik kelios spaudoje mirgančios antraštės ar komentaruose minimos frazės. Akivaizdu, kad taip apibūdinamai valstybės sričiai net ir politikams nekyla ranka atrasti ir skirti papildomų investicijų.
Na, o kad jau valstybė tokia nepajėgi investuoti į mokslą, gal yra kitų valstybės sektorių, kurie yra verti, kad į juos investuotume? Iš atminties iškyla krašto apsaugos ir valstybės saugumo reikalai. Finansavimo adekvatumą saugumo srityje rodo vienas kitas prieš rinkimus nuskambėjęs perteklinių lėšų įsisavinimo skandalas. Be to, ir politikų pažadai didinti investicijas į saugumą iki pažadėto 2 proc. lygio nuteikia optimistiškai. Taigi panašu, kad aukštojo mokslo sektorius konkurencinėje kovoje dėl finansavimo akivaizdžiai pralaimi.
Birutė Mikulskienė yra Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorė
