Dalyvaudama debatuose, pabrėžiau, kad pabėgėlių krizės suvaldymas bus streso testas Europos Sąjungos (ES) solidarumui, humanizmui, o taip pat – ir visam ES projekto gyvybingumui. Šalių, kurioms tenka didžiausias emigrantų spaudimas, atstovai piktinosi Vidurio Europos valstybių narių nacionaliniu egoizmu ir ragino jas ne tik imti, bet ir duoti.
Europos Komisijos atstovai, siekiant suvaldyti pabėgėlių srautus, pristatė, kaip Italijoje, Graikijoje bus steigiami karštieji taškai, kur pabėgėliai bus identifikuoti, nustatant jų tapatybę, registruoti, privalomai bus paimti jų pirštų atspaudai ir kiekvienam pabėgėliui bus išduodami dokumentai.
Tokia šimtaprocentinė pabėgėlių identifikacija leis išvengti, kad, jeigu paaiškėtų, jog jie yra ekonominiai migrantai, jie negalėtų keliauti į kitas ES šalis, vėl naujai ieškodami karo pabėgėlio statuso.
Tuo tikslu Europos Komisija numato įkurti tokį koordinacinį štabą, kuris koordinuotų nacionalinių agentūrų ir nacionalinių ekspertų veiklą. Taip pat Komisija pasiruošusi paskelbti saugių šalių sąrašą, siekiant išvengti ekonominių migrantų antplūdžio. Beje, didžiausi ekonominiai migrantų srautai plūsta iš Bosnijos-Hercegovinos, Juodkalnijos ir kt. buvusios Jugoslavijos šalių.
Parlamentarai domėjosi, kaip bus elgiamasi su nelydimais nepilnamečiais. Paaiškėjo, kad mažamečių vaikų, atvykstančių be tėvų nėra daug, daugiausia – tai yra paaugliai, kuriems 14-17 metų. Matyt, ne iš gero gyvenimo tėvai iš karo zonos sodina savo vaikus į gumines valtis ir siunčia į Europą, todėl nenuostabu, kad Italija jų negrąžina atgal.
Jeigu jie bus perkelti į Lietuvą, jie turėtų gyventi Lietuvoje, antraip jie netektų visų su pabėgėlio statusu siejamų garantijų.
Kitas man rūpimas klausimas buvo, ar pabėgėliai galės rinktis ES šalį, kurioje jie norėtų gyventi. Atsakymas buvo griežtas ir trumpas – tokios teisės migrantai neturės. Jeigu jie bus perkelti į Lietuvą, jie turėtų gyventi Lietuvoje, antraip jie netektų visų su pabėgėlio statusu siejamų garantijų.
Pritariu Europos vadovų sprendimui skirti 1 mlrd. eurų Turkijai, Libijai, Jordanijai, kurios priglaudė didžiausius Sirijos emigrantų srautus. Tačiau tenka apgailestauti, kad sprendimas yra gerokai pavėluotas. Tą jau reikėjo daryti ankstyvą pavasarį – taip Europa būtų išvengusi tokio masinio emigrantų antplūdžio prie savo krantų.
Paaiškėjo, kad Turkija, kuri labai civilizuotai elgėsi su karo pabėgėliais, sumažino maistpinigius 30-40 proc. Žinant, kad šiam tikslui skirta suma buvo gana kukli ir siekė 30 eurų mėnesiui, galima suprasti, kad pabėgėliai buvo priversti badauti, todėl ir pradėjo plūsti į Europą.
Karo pabėgėlių kančios yra realios, ir daugeliui migracija yra vienintelė galimybė išlikti gyvam. Nors Europoje per daug kalbama, mažai daroma, daug kas daroma pavėluotai, tačiau kas būtų, jei Europos Sąjungos visai nebūtų?
Birutė Vėsaitė yra Seimo narė, socialdemokratė
