TAIP PAT SKAITYKITE: Valentinas Mazuronis: Ar turi pagrindo ūkininkų ašaros?
Žmogui, kuris su žemės ūkiu nieko bendro nėra turėjęs, nieko nėra auginęs, gyvenančiam mieste, iš tiesų gali atrodyti, kad dėl gulbių ežerais virtusių pasėlių laukų kalti patys ūkininkai. Bet nėra daugiau jokios kitos tokios verslo rūšies, kuri būtų taip priklausoma nuo gamtinių sąlygų ir taip pažeidžiama dėl šių sąlygų pasikeitimo, kaip žemės ūkis.
Europoje žemės ūkis prie klimato kaitos teprisideda 10 proc., tačiau net 90 proc. klimato kaitos sukeltų nuostolių tenka būtent žemės ūkiui. Kaimo žmogus klimato kaitos sukeltus ekstremalius orus turi atremti pirmasis ir kiekvieną kartą, kai užklumpa itin vėlyvos pavasarinės arba pernelyg ankstyvos rudeninės šalnos, kruša kiaušinio didumo ledo gabalais, savaitėmis trunkančios liūtys arba sausros, turi žvelgti bankrotui į akis ir sukti galvą, kaip išgyventi, kaip atsiskaityti su bankais, iš kurių buvo paimti kreditai gauti būsimam derliui, kurio taip ir nebuvo.
Ko gero, neverta net įvardyti kiekvienam ūkininkui žinomą tiesą, kad šiemetinės kritulių gausos draudikai nepripažįsta draudiminiu įvykiu ir joks draudimas nuostolių nekompensuotų net „nepatingėjusiam“ apsidrausti, ką ironiškai siūlė mano kolega europarlamentaras.
Kad išvengtų tokių didelių išlaidų ir pajamų svyravimų, visos Europos (taip pat ir JAV) ūkininkai turi ramstį – išmokas. Tai tarsi kompensacija avansu, išdalinama ilgiems metams į priekį, nes nėra taip paprasta nei tapti ūkininku, nei užtikrinti veiklos tęstinumą, nei pakeisti savo veiklos sritį netgi tame pačiame sektoriuje, kadangi visa žemės ūkio technika yra itin brangi ir labai specializuota. Be to, tokios paramos žemės ūkiui tikslas – užtikrinti vartotojui prieinamas produkcijos kainas, t.y. kompensuoti ūkininko patiriamas sąnaudas.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad išmokomis ūkininkams kompensuojama už itin aukštų aplinkosauginių, gyvūnų gerovės, maisto saugos ir kokybės standartų laikymąsi – šių standartų iš ūkininko tikisi ES vartotojas. Deja, Europos Sąjungai vis dar nepavyko suvienodinti skirtingų valstybių narių ūkininkams mokamų išmokų, jos tebėra diskriminacinės ir skirtingose valstybėse skiriasi ne procentais, o kartais.
Europos Komisija bene žemiausias išmokas Lietuvos ūkininkams pateisina tuo, neva pas mus gyventi pigiau. Tačiau įvedus eurą (ko aš visada raginau neskubėti daryti, kol lietuvių pajamos nepasiekusios europinio lygio) kainos, kaip ir buvo baimintasi, staigiai šovė į viršų, panašiai, kaip į viršų šovė klimato kaitos prognozės (kiekvienais metais mokslininkai patvirtina, kad klimatas keičiasi žymiai sparčiau, nei iki tol manyta).
Taigi išgyvenk tu, žmogau, kai derlių užauginti darosi vis brangiau (jei apskritai pavyksta), o supirkimo kainų perdirbėjai kelti neskuba. Atstovaudamas ūkininkų interesus EP Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete, nuolat keliu klausimą dėl šios akivaizdžios diskriminacijos ir raginu Europos Komisiją kuo greičiau suvienodinti konkurencines sąlygas, nebeskirstant ūkininkų į „senbuvius“ ir „naujokus“.
Nieko stebėtino, kad jauni žmonės ūkininkavimu Lietuvoje nesivilioja ir verčiau lenkia nugaras Airijos, Didžiosios Britanijos ar Danijos ūkiuose. Iš ten atkeliauja lietuvių taip pamėgtos „Iceberg“ salotos, kurių atvežimui iki mūsų šalies vienas furgonas sudegina toną (!) dyzelino. Pasidairęs po prekybos centrus, mažai ką juose randi lietuviško. Nežiūrint į tai, viską mielai perkame. Viską, kam atvežti reikėjo sunaudoti tonų tonas dyzelino ir užteršti orą, kurio (žvelgiant iš apačios į viršų) šioje planetoje teturime vos menkus 10 kilometrų. Taip mes, balsuodami savo piniginėmis, tapome klimato kaitos „užsakovais“. Kiekvieno vartotojo asmeninis indėlis į klimato pasikeitimus ir apskritai gamtos taršą vadinamas ekologiniu pėdsaku. Dažnam vartotojui mažai rūpi, iš kur prekė atsirado ir kur po to nukeliavo, tačiau visoje prekių grandinėje būtent vartotojas yra svarbiausioji grandis. Kaip teigia Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė dr. Rasa Melnikienė, vartotojas nustato vertę, kurią sukuria visi kiti.
Maistas yra žmonijos išlikimo pagrindas, tad ar neverta visiems solidariai investuoti po kelis eurus (sumokamų mokesčių pavidalu) tam, kad nebankrutuotų tie, kurie mus maitina ir prie kurių bankroto grėsmės savo ekologiniu pėdsaku kiekvienas esame prisidėję? Man gėda klausytis pašaipų ūkininkų atžvilgiu, skaityti juos žeminančius straipsnius, tarsi viską, ką valgome kiekvieną dieną, yra ne tų sunkiai dirbančių žmonių užauginta, o stebuklingai atsirado „maximose“.
Europos Sąjungos narėse senbuvėse žmonės solidarūs su savo ūkininkais ir niekas nekelia klausimo, reikia ar nereikia jiems padėti, ištikus stichinei nelaimei, tokiai, kaip kelių dešimtmečių rekordus sumušantis kritulių kiekis. Visose demokratinėse valstybėse padedama sunkumų ištiktiems ūkininkams, analogiškai, kaip padedama piliečiams potvynių, žemės drebėjimų, gaisrų ar kitų nelaimių atveju. Lietuva taip pat turėtų būti ne išimtis, krizinėse situacijose solidariai gelbėjanti žemės ūkį, kuris, beje, sėkmingais metais tampa tikru ekonomikos varikliu (prisiminkime 2009-ųjų metų krizę, kurią nemaža dalimi padėjo įveikti būtent žemės ūkis).
Tikiu, kad Europos Komisija skirs didesnę dalį mūsų ūkininkams reikalingų kompensacijų, antraip Komisijos prezidentas Žanas Klodas Junkeris nebūtų kvietęs mūsų prezidentės Dalios Grybauskaitės teikti tam reikalingą paraišką. Juk savitarpio pagalba ir solidarumas yra vienos kertinių ES vertybių. Šiemet mums padės kiti, o kai ištiks panaši nelaimė kitas šalis – prie pagalbos prisidėsime ir mes. Klimato kaitos akivaizdoje tarpusavio solidarumo visiems reikės tik daugiau. Ir kam geriau tai žinoti, jei ne buvusiam Aplinkos ministrui, Europos Parlamento Aplinkos apsaugos ir maisto saugos komiteto nariui Valentinui Mazuroniui. O ūkininkams, apverkiantiems žuvusius pasėlius ir besigrožintiems laukuose plaukiojančiomis gulbėmis, linkiu kantrybės, ištvermės ir solidarumo iš mūsų visų – sąmoningos pilietinės visuomenės pusės.
Bronis Ropė yra Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto narys.
