Jaučiu pareigą aiškiai ir glaustai pasisakyti apie visus gąsdinimus, kad Lietuva neva sulauks kažin kokių ES sankcijų ar baudų dėl šio įstatymo. Laukinio liberalizmo laikai baigėsi, rinkai laikinai reikia valstybės globos, ypač šalyje, kur pieno gamintojai menkai kooperuoti, o pieno supirkimo (bet ne pardavimo) kainos – bene mažiausios visoje ES.
Tai supranta Lietuvos žemės ūkio ministrė, apie tą patį kalbama ir Europos Parlamente. Kai už litrą pieno parduotuvėje mokame 1 eurą, o ūkininkas gauna vos 14-18 centų – tai neturi nieko bendra su laisva rinka. Lygiai taip pat, kaip ir savivalė bankų, vaistų prekybos sistemose pareikalavo reguliavimo ir dėl to nekilo jokių ginčų. Todėl ir ministrė savo siūlymu nieko naujo neišradinėja, o tik daro tai, ką jau seniai reikėjo atlikti.
Kai už litrą pieno parduotuvėje mokame 1 eurą, o ūkininkas gauna vos 14-18 centų – tai neturi nieko bendra su laisva rinka.
Dabar – argumentai dėl įstatymo projekto turinio. Teigiamai vertinu minėtame projekte numatytą iniciatyvą privalomai ženklinti visų lentynas pasieksiančių Lietuvos perdirbėjų pagamintų pieno produktų kilmės šalį.
Europos Sąjunga jau senokai apsisprendė dėl mėsos ir daugelio kitų maisto prekių kilmės ženklinimo, nes to pageidauja kiekvienas sąmoningas vartotojas. Netgi dar daugiau – informacija apie gaminio kilmės šalį ir apie tai, kad tarpininkas tarp gamintojo ir pirkėjo laikosi verslo etikos standartų yra esminė vadinamosios „sąžiningos prekybos“ (angl. Fair Trade) – pagalbos besivystančioms šalims, arba vystomojo bendradarbiavimo politikos dalis.
Privalomo pieno produktų ženklinimo ES kol kas neturi (sakau – kol kas, nes derybos su Europos Komisija tuo klausimu jau vyksta gegužės mėnesio pabaigoje paskelbto Komisijos komunikato pagrindu), tačiau valstybei narei niekas nedraudžia taikyti tokį reguliavimą savanoriškai, ypač, kai sektoriuje tokia gili krizė, kaip šiandien.
Čia nereikia įžvelgti jokių netarifinių barjerų – priėmus įstatymą niekas nevers pirkėjų pirkti tik lietuvišką prekę ir neribos užsienio gamintojų gaminių patekimo į mūsų parduotuves. Noriu atkreipti dėmesį, kad pagal įprastines ES procedūras ir pati valstybė narė gali bet kada kreiptis į Europos Komisiją, prašydama leidimo taikyti tokį ženklinimą, ką, priėmus įstatymą, ir ketina padaryti Žemės ūkio ministerija. Tuo tarpu mes, Europos Parlamento nariai, padėsime argumentuotai paaiškinti Komisijai, kodėl tokio ženklinimo reikia.
Manau, kad įstatyme numatyti veiksmai yra puikus pavyzdys, kaip valstybė gina savo piliečių, savo verslo interesus bei opiausius, probleminius sektorius, ieškodama tegul ir laikinų problemų sprendimų.
Manau, kad įstatyme numatyti veiksmai yra puikus pavyzdys, kaip valstybė gina savo piliečių, savo verslo interesus bei opiausius, probleminius sektorius, ieškodama tegul ir laikinų problemų sprendimų.
Lietuvoje šiandien vienas iš tokių gelbėtinų sektorių be abejonės yra pienininkystė. Noriu pažymėti, kad Seime kelią besiskinantis įstatymo projektas nepažeidžia jokių suinteresuotų pusių teisėtų lūkesčių, iš esmės nesukuria papildomos naštos ir ženkliai pagerina vartotojų padėtį, užtikrindamas jiems galimybę žinoti jų įsigyjamų pieno produktų kilmės šalį.
Labai teigiamai vertinu prievolę pieno supirkėjams supirkti visą pirkimo-pardavimo sutartyse numatytą pieno kiekį. Sutartys tam ir yra sudaromos, kad jų būtų laikomasi.
Šiandien stebimi vienašališki sutarčių nutraukinėjimai iš pieno supirkėjų pusės, žinant, kad pieno gamintojas neturi kito pasirinkimo ir sutiks su bet kokiomis jam primestomis sąlygomis, yra absoliučiai nepateisinami ir kol kas nesprendžiami.
Sveikinu ir sprendimą į santykių tarp pieno pardavėjų ir supirkėjų reguliavimą įtraukti Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūrą. Tai prie Žemės ūkio ministerijos veikianti institucija, disponuojanti informacija apie situaciją pasaulinėse pieno rinkose, todėl visiškai racionalu šiai institucijai patikėti pareigą vertinti, ar pagrįstai pieno supirkėjas ketina mažinti pieno supirkimo kainą daugiau nei 3 procentais.
Atskiro vertinimo reikalauja pasiūlytas antkainių reguliavimas. Suprantu kai kurių asmenų išreiškiamą nuogąstavimą (ar kitaip tariant – būsimų pelnų mažėjimo perspektyvą) dėl prekybinio antkainio pieno produktams ribojimo. Beje, argumentas, kad prekybininkai atsigriebs per „lentynos mokesčius“, todėl antkainių reguliavimas neveiks, nėra rimtas – juk Seimas ketina griežtinti ir mažmeninės prekybos reguliavimą. Manipuliuoti nebus taip lengva. Taigi, tokia opi tema, kaip mėginimas kištis į antkainius, negali praslysti nepastebėta.
Kol kas matome situaciją, kai dangstantis neva pirštu grūmojančia europine teise, eilinį kartą mėginami ginti interesai tų, kuriems šioje situacijoje turėtų būti gėda. Šiuo atveju galiu tik pareikšti komplimentą aktyviai dirbantiems pieno pramonės lobistams, mėginantiems įtikinti įstatymų leidėjus ir visą visuomenę, kad ties bankroto riba atsidūrę pieno gamintojai yra kaip tik tai, ko reikia Lietuvos kaimui.
Esu įsitikinęs, kad vienoks ar kitoks antkainių ribojimas pieno sektoriuje yra reikalingas. Bent jau tol, kol džentelmeniško, garbingo susitarimo ir susitarimų laikymosi principai neveikia.
Deja, dėl tokio požiūrio vartotojai plūsta apsipirkti į Lenkiją, išveždami pinigus iš nemažėjantį užsienio prekybos deficitą turinčios mūsų šalies, o ūkininkų šeimos svarsto, ką daryti su paskutinėmis karvėmis.
Šiame kontekste pieno perdirbimo įmonių ir prekybos tinklų deklaracijos apie gaunamus pelnus, naujas investicijas į rinkodarą ir naujas parduotuves atrodytų juokingai, jei nebūtų graudu matyti tikrosios jų veiklos pasekmių.
Todėl esu įsitikinęs, kad vienoks ar kitoks antkainių ribojimas pieno sektoriuje yra reikalingas. Bent jau tol, kol džentelmeniško, garbingo susitarimo ir susitarimų laikymosi principai neveikia. Jei staiga perdirbėjų ir prekybininkų nuotaika pasikeistų, jei būtų pradėta realiai derėtis – antkainio reguliavimo klausimai gali būti išbraukti iš valstybės darbotvarkės.
Bronis Ropė yra Europos Parlamento narys
