Teigiamai vertinu paties įstatymo atsiradimą, kaip rimtą žemdirbiams siunčiamą politinį signalą, kad jų problemos yra matomos ir į jas atitinkamai reaguojama. Teigiamai vertinu ir atskiras įstatymo dalis – pavyzdžiui, prievolę ženklinti visų lentynas pasieksiančių Lietuvos perdirbėjų pagamintų pieno produktų kilmės šalį.
Europos Sąjunga jau senokai apsisprendė dėl mėsos ir daugelio kitų maisto prekių kilmės ženklinimo, nes to pageidauja kiekvienas sąmoningas vartotojas. Netgi dar daugiau – informacija apie gaminio kilmės šalį ir apie tai, kad tarpininkas tarp gamintojo ir pirkėjo laikosi verslo etikos standartų, yra esminė vadinamosios „sąžiningos prekybos“ (angl. Fair Trade) – pagalbos besivystančioms šalims, arba vystomojo bendradarbiavimo politikos dalis.
Privalomo pieno produktų ženklinimo ES kol kas neturi (sakau – kol kas, nes derybos su Europos Komisija tuo klausimu jau vyksta gegužės mėnesio pabaigoje paskelbto Komisijos komunikato pagrindu), tačiau valstybei narei niekas nedraudžia taikyti tokį reguliavimą savanoriškai, ypač, kai sektoriuje tokia gili krizė, kaip šiandien.
Seimo priimtas įstatymas nepažeidžia jokių suinteresuotų pusių teisėtų lūkesčių, iš esmės nesukuria papildomos naštos ir ženkliai pagerina vartotojų padėtį, užtikrindamas jiems galimybę žinoti jų įsigyjamų pieno produktų kilmės šalį.
Pagal įprastines ES procedūras ir pati valstybė narė gali bet kada kreiptis į Europos Komisiją, prašydama leidimo taikyti tokį ženklinimą, ką priėmus įstatymą ketina padaryti Žemės ūkio ministerija.
Tuo tarpu mes, Europos Parlamento nariai, padėsime argumentuotai paaiškinti Komisijai, kodėl tokio ženklinimo reikia.
Noriu pažymėti, kad Seimo priimtas įstatymas nepažeidžia jokių suinteresuotų pusių teisėtų lūkesčių, iš esmės nesukuria papildomos naštos ir ženkliai pagerina vartotojų padėtį, užtikrindamas jiems galimybę žinoti jų įsigyjamų pieno produktų kilmės šalį.
Labai teigiamai vertinu ir prievolę pieno supirkėjams supirkti visą pirkimo-pardavimo sutartyse numatytą pieno kiekį. Kaip atgarsis santykius pieno grandinėje reguliuojančiam įstatymui spaudoje jau pasigirdo vienos didžiausių Lietuvoje pieno perdirbimo įmonių pareiškimas, neva rugpjūtį dėl išaugusių primilžių jie gali nebesupirkti viso lietuviško pieno.
Žinodamas, kad apie 30 procentų perdirbamo pieno Lietuvos perdirbimo įmonės įsiveža iš kaimyninių šalių, laikau tokius pareiškimus nepagrįsta reakcija į Seime priimtą įstatymą.
Džiaugiuosi, kad atsiradęs įstatyminis reguliavimas pradės riboti nesąžiningą pieno supirkėjų verslo praktiką. Tikiu, kad į santykių tarp pieno pardavėjų ir supirkėjų reguliavimą įtraukta Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra, nuolat stebėdama situaciją pasaulinėse pieno rinkose, gebės išskirti pagrįstus, pasaulinės rinkos situacijos įtakotus žaliavinio pieno kainų svyravimus nuo nepagrįstų, monopolinių, tačiau trumparegiškų veiksmų, žlugdančių Lietuvos pienininkystę.
Bronis Ropė yra Europos Parlamento narys
