Ne pirmą kartą susiduriu su tokiu užsieniečių požiūriu. Suprantu juos – kada gi Jungtinių Valstijų piliečiai ar skandinavai paskutinį kartą kovojo už savo šalies valstybingumą? Todėl jiems mūsų 1991 m. Sausio 13-osios patirtis – tautos pasididžiavimo diena su dar gyvais liudininkais. Tai neįkainojama.
Tuo metu su bičiuliais buvau Parlemento rūmuose. Kadangi buvau tuomečio Seimo nario E.Jarašiūno padėjėjas, patekti į rūmus dar prieš kruvinus įvykius nebuvo sunku. Smėlio maišai, susirūpinę ir labai ryžtingi gynėjų veidai. Priėmiau priesaiką ir gavau savo postą su langais Neries upę.
Budėjimas prieš tai prie Televizijos bokšto buvo išvarginęs, todėl naktis Parlamento rūmuose dar labiau nualino. Kruvinų įvykių išvakarėse atrodė, kad viskas vyksta ne su tavimi, lyg filmą apie kitus žiūrėtum.
Galva linkdavo prie žemės, bet vis pažadindavo balsas, kad tankai jau pajudėjo. Kai pasipylė pranešimai apie aukas, nuovargis išnyko. Tiesiog laukėme. Žinojome, trinktelsime kokį kartą desantininkui per šalmą su metaliniu strypu, o tada bus, kas bus.
Pasikabinome tualete ant sienos M.Gorbačiovo portretą, atidarėme duris ir iš koridoriaus pylėme į jį pasikeisdami iš medžioklinio šautuvo.
Įdomiai atėjo ta riba, kurią peržengus nebegalvoji apie galimybę gyventi, tiesiog susitaikai, kad trauktis negali, nors žinai, kad esi beginklis ir todėl laimėti neturi galimybių. Mane tas jausmas aplankė, kai išgirdau per vietos radiją kunigo R.Grigo žodžius. Jis atleido mums, gynėjams, mūsų nuodėmes, ir tada trinktelėjo per smegenis: jau viskas, nuodėmes išvalė, lyg ir esi jau parengtas paskutiniai kelionei, kaip ir nebepatogu darosi gyventi...
Mačiau, kaip vyrai vietos telefonu paskambindavo į namus, kalbėdavo ramiu balsu su vaikais, žmona ir tėvais, o veidai buvo akmeniniai, kai kam ašara riedėjo, tačiau balsas to susijaudinimo neišduodavo – nenorėjo jaudinti artimųjų.
Kitą dieną Gynybos štabo viršininkas J.Gečas visus išrikiavo dabartinių pirmųjų rūmų fojė, padėkojo už pasiaukojimą ir įsakė palikti rūmus. Atseit, beginkliai nereikalingi. Tačiau per dieną susirinkome krūvą medžioklinių šautuvų ir grįžome.
Prie Parlamento rūmų sutiktas A.Terleckas mestelėjo: „Panevėžiečiai visada tokie buvo.“
Tada prikrėčiau ir išdaigų. Turėjau už diržo užsikišęs ne tik metalinį strypą, bet ir dujinį revolverį. Dažnas klausdavo, ar jis tikras, ar galima palaikyti rankose. Atsakydavau, kad tikras, bet čiupinėti neduodavau. Kad netyčia nenusišautų.
Tačiau kartą, kai su bičiuliais buvau savo poste, Parlamento kabinete, tas revolveris išslydo, trinktelėjo ant žemės ir pasigirdo šūvis. Kabinetas prisipildė dujų. Ant žemės gulėję gynėjai pakėlė galvas, apsidairė, ir vėl padėjo galvas miegoti. Tada supratau, kad su tokiomis dujomis priešo nebūčiau išgąsdinęs.
Kitą kartą pasiėmę medžioklinius šautuvus nusileidome į rūsį. Pasikabinome tualete ant sienos M.Gorbačiovo portretą, atidarėme duris ir iš koridoriaus pylėme į jį pasikeisdami iš medžioklinio šautuvo. Šautuvo vamzdis buvo patrumpintas, todėl iš vamzdžio lėkė pusmetris liepsnos.
Netruko atlėkti vyrai iš Gynybos štabo – jie pamanė, kad per rūsį desantininkai puola.
Dabar pagalvoju, kad tas dienas turėtume prisiminti kaip savo pergalę, turėtume džiaugtis, sveikinti vieni kitus ir nulenkti galvas prieš tuos, kurie iš to nelygaus mūšio tąkart negrįžo.
Į Seimo rūmus grįžau tik po praėjusių Seimo rinkimų – nebuvo progos apsilankyti. Viskas pasikeitę, nauji pastatai ir koridoriai, tačiau labiausiai džiugina jauni Seimo nariai. Yra tokių, kurie per tuos įvykius dar nebuvo gimę. Jau turime politikų kartą, kuri moka valdyti valstybę. To ir siekėme.
Bronislovas Matelis yra Seimo narys
