Atgaline tvarka už praėjusius penkerius metus už į gamtinę aplinką išleidžiamose nuotekose aptiktus ftalatus ir fenolius aplinkosaugininkai įmonėms priskaičiavo sumokėti 50 kartų padidintų nedeklaruotų ir nesumokėtų mokesčių. Taip vandentvarkos įmonėms paliekama vienintelė galimybė – aplinkosaugininkų veiksmus skųsti teismui. Dalis įmonių tai jau padarė.
Esame įsitikinę, kad gamtosaugininkai tokiais veiksmais rodo savo neveiklumą ir bando pelnytis vandentvarkos įmonių sąskaita.
Mūsų nuomone, už susidariusią situaciją atsakomybę turėtų prisiimti patys gamtosaugininkai, kurie apie šių teršalų susidarymą nuotekose žinojo beveik dešimtmetį, tačiau tylėjo ir slėpė apie tai nuo visuomenės.
Kita vertus, kelia įvairių klausimų ir priskaičiuotų mokesčių dydis. Aplinkosaugininkai teršalus apmokestino 50 kartų daugiau nei įprasta. Mokesčiai padidintu tarifu buvo skaičiuoti atgaline tvarka už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą 2014-2019 m.
Esame įsitikinę, kad gamtosaugininkai tokiais veiksmais rodo savo neveiklumą ir bando pelnytis vandentvarkos įmonių sąskaita.
Tokius aplinkosaugininkų veiksmus traktuojame kaip nekompetenciją arba sąmoningą esamos situacijos nuo visuomenės slėpimą. Jei gamtosaugininkai LVTA įmones būtų informavę iš anksto, būtume ėmęsi papildomų operatyvių veiksmų, kad tarša būtų mažinama, o valstybei būtų laiku sumokėti visi taršos mokesčiai. Dabar gi, belieka tik apgailestauti už tai, kas nebuvo padaryta laiku.
Mūsų vertinimu, atsakomybę už gamtai, valstybei ir visuomenei žalingus veiksmus visų pirma turėtų prisiimti patys aplinkosaugininkai.
Beje, 2014-2019 metais aplinkosaugininkai atgaline tvarka skaičiavo viršnormatyvinę taršą ftalatais, nors šių teršalų kontrolė nebuvo vykdoma. Šalies vandentvarkos įmonės buvo įpareigotos į monitoringo programą prie kitų teršalų įtraukti ir stebėti ir ftalatus, ir fenolius. Stebėti – reiškia, kad kartą metuose įmonės imdavo išleidžiamų nuotekų mėginius, o duomenis teikdavo Aplinkos apsaugą kontroliuojančioms institucijoms.
Šios įstaigos savo ruožtu taip pat savarankiškai ėmė mėginius, stebėjo ir fiksavo ftalatų koncentraciją vandentvarkininkų išleidžiamose nuotekose. Kitaip tariant, vandentvarkininkus kontroliuojantys aplinkosaugininkai nuo 2012 m. žinojo apie ftalatus ir fenolius nuotekose: stebėjo jų koncentraciją, bet apie tai, kad galimai daromas pažeidimas neinformavo nei pačių vandentvarkos bendrovių, nei visuomenės ir nesiėmė jokių veiksmų, įpareigojančių nutraukti taršą, jeigu tokia buvo.
Mūsų vertinimu, atsakomybę už gamtai, valstybei ir visuomenei žalingus veiksmus visų pirma turėtų prisiimti patys aplinkosaugininkai.
Aplinkosaugininkai nereikalavo šių teršalų įtraukti į vandentvarkos bendrovių taršos leidimus (TIPK), kad esant padidintai taršai, ši tarša būtų deklaruojama ir mokami mokesčiai. Įpareigoti vandentvarkos bendroves įtraukti teršalus į taršos leidimus ir ieškoti būdų, kaip juos išvalyti ar mokėti padidintos taršos mokesčius, gali ir turi patys aplinkosaugininkai. Tačiau to padaryta nebuvo.
Įstatymas aiškiai nustato pareigą, kad nustatę nedeklaruotų teršalų išleidimo faktą aplinkosaugininkai privalo nedelsiant reikalauti nutraukti pažeidimą. Jokių reikalavimų dėl taršos ftalatais iki 2019 m. nė viena vandentvarkos bendrovė šalyje nėra gavusi ir tai įrodymas, kad Aplinkos ministerijai pavaldžios įstaigos nebendradarbiauja tarpusavyje, galimai slepia informaciją apie taršą arba jokios taršos apskritai nebuvo ir nėra, o jų atliktų mokestinių patikrinimų rezultatai akivaizdus problemos nesprendžiantis nekompetencijos pavyzdys.
Taigi, jeigu aplinkosaugininkai būtų laiku vykdę savo pareigas, mokėtina už ftalatus ir fenolius suma būtų 50 kartų mažesnė. Dabar gi ši suma turės būti sumokėta vartotojų ir abonentų per nuotekų tvarkymo paslaugų kainą. Aplinkos apsaugos departamento komentarai, kad patikrinimo metu apskaičiuotų mokesčių sumų vandentvarkos įmonės negalės įtraukti į nuotekų tvarkymo paslaugų kainą, yra nepagrįsti, kadangi priskaičiuotos sumos yra ne baudos, kaip teigia departamento atstovai, bet mokesčiai padidintu tarifu, kurių įtraukimas pagal kainų nustatymo metodiką į paslaugų kainas yra numatytas.
Tiek Aplinkos ministerija, tiek ir ministerijai pavaldžios įstaigos iki mokestino patikrinimo laikėsi pozicijos, jog miestų nuotekų valymo įrenginiai neturi galimybių valyti ftalatų iar fenolių, todėl nėra reikalavimo ar praktikos (taip pat ir kitose šalyse) miestų nuotekų pritaikyti valyklas specifiniams teršalams valyti.
Taip pat nebuvo reikalaujama šių teršalų įtraukti į taršos leidimus bei deklaruoti ir mokėti mokesčius už jų išleidimą. Netgi viena tikrintų įmonių, kurios nuotekose buvo nustatyti ftalatai, 2018 metais raštu buvo informuota apie priimtą Aplinkos apsaugos agentūros sprendimą, kad pagrindo keisti Taršos leidimą nėra.
Šalies vandentvarkos įmonės jau ne kartą viešai tvirtino, kad neturi nei techninių, nei finansinių galimybių apriboti ar reguliuoti ftalatų patekimą į valymo įrenginius, ir kvietė aplinkosaugininkus sutelkus pajėgas ieškoti ftalatų nuotekose sprendimo.
Ftalatų ir fenolių problemai spręsti, pirmiausia reikėtų ieškoti strateginių sprendimų – t. y. šalyje kurti nuoseklią sistemą, įgalinančią riboti ar užkardyti ftalatų naudojimą kasdienėje buityje ir pramonėje, keisti įstatymus, leidžiančius apmokestinti didžiausius teršėjus (tiek buitinius, tiek ir juridinius), o tuomet jau investuojant diegti modernias technologijas, galinčias išvalyti tai, kas liko ir gali patekti į gamtinę aplinką. Vandentvarkininkų įsipareigojimu, sprendžiant šią problemą galėtų būti nuoseklios investicijos į valymo įrangą bei griežtinama potencialių teršėjų kontrolė.
Bronius Miežutavičius yra Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas.
