Gražių susibūrimų metu skambiai didžiuojamės mūsų šalies žemės ūkiu, darbščiais žmonėmis, pilnais aruodais, ekologišku maistu ir tuo, kad vis labiau lietuvišką produkciją įvertina už šalies ribų. Šventės praeina, kalbos baigiasi, o su jomis sumenksta ir dėmesys Lietuvos žemės ūkiui.
Apmaudu, jog net pačios aukščiausių valstybės vadovų metiniuose pranešimuose žemės ūkiui bent kelių eilučių taip ir neatsiranda. O tema aktuali ne tik žemės ūkyje besidarbuojantiems. Ji svarbi visiems valgytojams, vadinasi, visiems Lietuvos gyventojams. Pažiūrėkit, kaip mirga visa žiniasklaida, kai pabrangsta kalafiorai arba šaltibarščiai. O kodėl tai vyksta – žmonėms taip ir nepaaiškinama.
Žemės ūkis negali likti podukros vietoje. Jis mus maitina, sukuria darbo vietas, ženkliai prisideda prie bendros šalies ekonomikos augimo.
Lietuvos kaime gyvena 33 procentai šalies gyventojų. Žemės, miškų ūkyje ir žuvininkystėje dirba beveik 8 procentai visų šalies darbuotojų. Šis sektorius, kartu su perdirbimo pramone sukuria apie 7 procentus šalies bendro vidaus produkto. Bendrame eksporte žemės ūkio ir maisto produktų dalis užima 19 procentų, o importe – 14 procentų. Argi tai toks mažas ir nereikšmingas indėlis į bendrą mūsų valstybės aruodą?
Lietuvoje suspaustais sūriais, rūkytomis dešromis ir skilandžiais didžiuojamės ir savo, ir svečiose šalyse. Be mūsų duonos, šakočių, lašinių ar midaus nepraeina nė viena šventė. Aukšta lietuviško maisto kokybe ir įvairumu garsėjame ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Mūsų kokybiškų maisto produktų įvertinimas atsispindi eksporte. Žemės ūkio ir maisto prekių eksportuojame net į 133 pasaulio šalis už 4,5 mlrd. eurų. Eksportas į Europos Sąjungą sudaro 54 procentus.
O kiek gražių ir sėkmingų verslo istorijų kaime galima surasti. Ypač kai į kaimą, į tėvų, senelių sodybas ūkininkauti ir kurti savo verslus sugrįžta jaunimas. Jie sėkmingai pritaiko zootechnikos, agronomijos žinias, modernizuoja ūkius. Kaime veikia apie 12 tūkst. mažų ir vidutinių įmonių. O jose dirba apie 100 tūkst. darbuotojų. Tyliai ir sėkmingai dirbančios įmonės gal ir ne itin girdimos. Iš šalies susidaro įspūdis, kad žemės ūkis – tai tik pieno sektorius. Pienininkų problemos jau išsiveržė į gatves, sudrebino ne tik Lietuvos valdžią, bet ir Briuselio pareigūnus. Tačiau žemės ūkyje yra ir daugiau problemų, kurioms spręsti taip pat reikia valdžios balso.
Per Lietuvos nepriklausomybės metus sėkmingai pavyko šalies žemės ūkį pertvarkyti, modernizuoti, pritaikyti našias technologijas ir tokiu būdu konkuruoti bendrojoje Europos Sąjungos rinkoje.
Lietuvai pavyko sėkmingai atsilaikyti prieš Rusijos embargą. Pastaraisiais metais didėja pagrindinių žemės ūkio produktų gamyba ir supirkimas. Sparčiai vystosi paukštininkystė, ženkliai padidėjo grūdų supirkimas. Daugiau auginama paukščių, avių, sparčiau plėtojama mėsinė gyvulininkystė. Tai pasiekimai, kurių negali nepastebėti patys aukščiausi Lietuvos valdžios atstovai.
Lietuvoje neturi būti svarbių ir nelabai reikšmingų sričių. Vienodai turime rūpintis energetika, švietimu, medicina ar teisėsauga. Žemės ūkis negali likti podukros vietoje. Jis mus maitina, sukuria darbo vietas, ženkliai prisideda prie bendros šalies ekonomikos augimo. Būtų labai smagu žemės ūkio padėties įvertinimą ir numatomas ateities gaires išgirsti skaitant svarbiausius metinius pranešimus, o ne tik derliaus švenčių proga ar pasidžiaugti lietuviškais maisto paveldais priimant garbingus užsienio svečius.\
Bronius Pauža yra Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas, socialdemokratas
