Teisingumui dirbantys tyrėjai neturėtų nei meluoti, nei sukčiauti, nes jei taip – visas teisingumo dalykas pakimba virš liūno. Ar taip būta šiuo atveju, spręsime iš toliau teikiamų faktų.
V.Pociūnas, aukštų kvalifikacijų žvalgybininkas – Lietuvos valstybės saugumo pulkininkas, buvo staigiai išsiųstas dirbti diplomatu į užkampį užsienyje, į specialiai jam įsteigtą etatinę vietą Gardino konsulate. Nei prieš tai, nei po jo mirties ten tokio darbuotojo neprireikė.
Teisingumui dirbantys tyrėjai neturėtų nei meluoti, nei sukčiauti, nes jei taip – visas teisingumo dalykas pakimba virš liūno.
Mirtis V.Pociūną ištiko 2006 metų rugpjūčio 23-iąją apie 2 val.-2 val.30 min. nakties krentant iš „Inturisto“ viešbučio Breste devintojo aukšto ir atsitrenkus kojomis į statybininkų pastolius ties antruoju aukštu, kurie baisiai sužalojo kūną; jis po šios amortizacijos dar nukrito žemėn. Kažkurie pirmieji tyrėjai, jau pašalinę kūną, padėjo į kraujo balą alaus butelį ir nufotografavo.
Pagal fotografiją tada turėjo būti jau rytas, kai žinia pasiekė Vilnių. Gal tas pats laikas ar panašiai, kai premjeras Gediminas Kirkilas pareiškė, kad Lietuva visiškai pasitiki Baltarusijos teisėtvarkos organais ir jų tyrėjais. Pasityčiojančiais, kaip matome.
Žmogus rėmėsi rankomis į palangę (jokių kojų pėdsakų) tarsi atsispirdamas išorinei stumiančiai jėgai; o krito į mirtį nė nesušukdamas, lyg jau tada mirštantis ar be sąmonės. Viešbučio budėtojai būtų išgirdę priešmirtinį riksmą, o girdėjo tik sunkaus daikto kritimo trenksmą. Pastato apžiūrėti sakėsi neapėję. Apie V.Pociūno mirtį ligi ryto niekas nežinojo. Arba žinojo. Todėl ir su kūnu keletą valandų nieko nedarė. Arba darė.
V.Pociūno apatinis žandikaulis sulaužytas be jokių veido išorės sužeidimų. Tai liudytų apie stiprų smūgį dar kambaryje, gal pirštinėtu kumščiu, kuriuo galėjo būti apsvaigintas.
Niekas nepaaiškina – jeigu „pats iškrito“, – kodėl jo akiniai buvo patys nukritę ar padėti kambaryje ant grindų, o marškiniai tik pusiau apsivilkti, viena rankove. Būdingas nelaimingas atsitikimas; taip jau antrąsyk mano Generalinė prokuratūra.
Pirmasis tokią išvadą padaręs prokuroras buvo skubiai apdovanotas. Kas apdovanojo? Valstybės saugumo departamentas (VSD). Čia tik faktai. Beje, jeigu žmogus nori ką nors apačioje pamatyti ir pasilenkia pro langą, tai prieš tai užsideda akinius, o ne nusiima. Statybos taip pat turi atstumų taisykles, kad niekas priėjęs prie lango netyčia neiškristų. Čia jau siūlymas prokurorams ateityje pagalvoti prieš rašant kieno nors nurodytą išvadą.
Viešbučio koridoriaus budėtoja mačiusi, kaip V.Pociūnas parėjo į savo kambarį, o gerokai vėliau, nebuvęs išėjęs, dar sykį parėjo apie antrą valandą nakties ir trakštelėjo raktu užsirakindamas. Šie parodymai laikomi nepatikimais, nors kaip tik netrukus pulkininkas „iškrito“. Iš ryto kambarys buvo atrakintas. Jei ten kas nors būtų likęs, galėjo nepastebėtas išeiti, kai budėtoja paryčiais buvo pasitraukusi.
Prastai atrodo ir daug įtarimų kelia Lietuvos vykdomosios valdžios elgesys dėl tyrimo. Įvykis netraktuotas kaip valstybiškai svarbus, juoba – kaip galima žmogžudystė. Paradoksalu, bet po pusmečio premjero teikimuose dėl aukščiausio apdovanojimo po mirties yra sakoma: „didvyriškai žuvusiam“, „žuvęs eidamas pareigas“. Ordinas saugumo karininkui, beje. Ir pagrindas – nelaimingas atsitikimas? O dar žuvusiojo bendražygių iš VSD ir talkinančio „Lietuvos ryto“ pastangos jį apšmeižti? Čia buvo raiški pastanga klaidinti ir blokuoti tyrimą, turbūt nusikalstama, bet ar ji pati po Seimo išvadų toliau tiriama, liko neaišku.
Padėti baltarusiams išsyk ėmėsi Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM); pirmiausiai gavo priblokštos Liudvikos Pociūnienės parašą – sutikimą, kad kūno tyrimas vyktų vietoje, dalyvaujant Lietuvos ekspertams. Taip ji atsimena pasirašiusi. Tikrovėje daugiskaitos nebuvo, URM vakarop nuvežė vieną ekspertą ir ne patį žymiausią, kuris galėjo, atidžiai prižiūrimas vietinio kitos srities specialisto, šį tą stebėti per baltarusių kolegų petį. Nieko nepageidavo. Jo pasirašyti juolab neprašė. Niekas Vilniuje neapklausė, ką matęs. Ir ministerijon dar tik iškviestam važiuoti į Brestą atsainiai pasakė, kad yra įdomus atvejis. Dabar jo parodymai stulbinantys.
Baltarusijos ekspertai išėmę ne tik žuvusiojo vidaus organus, bet ir kai kuriuos kaulus lūžių vietoje, todėl Vilniuje pakartotinė skrodimo procedūra turėjo jau pakeistą, galima sakyti, suklastotą objektą ir nė lašo kraujo, kad būtų patikrintos anų analizės išvados. Beje, Breste neva nustatytos beveik dvi promilės – vėlgi kažin ar toks kiekis, kad stambus, aukštas vyras ir įvairiems kontaktams grūdintas profesionalas staiga apsvaigtų ir imtų daryti nesąmones šokte šokdamas per palangę, nes kūno šliaužimo, juolab kojų pėdsakų nerasta.
Tokia Lietuvos valstybė atrodo nykiai, nedaug ko verta, bet gal dar gali pagerėti.
Į Baltarusiją tada nuvežto teismo medicinos eksperto P.Petreikio parodymai turi būti imami domėn ir patikrinti. Nuslėpus, kas padaryta Breste, visa palaikų ekspertizė Vilniuje būtų sąmoningai suklastota.
Nukentėjusioji ir jos advokatas paprašė oficialios V.Pociūno palaikų ekshumacijos. Prisimenu, kaip vien Kazio Pėdnyčios atkaklumo, o ne Kauno prokurorų dėka buvo rastas neva neatpažinto Ričardo Mikutavičiaus palaidojimas, ekshumavus nustatyta kunigo žmogžudystė, nubausti žmogžudžiai. Tačiau ir paaiškėjus, kad V.Pociūno skrodimo liudytojas klysta, būtų dar daugelis įtartinų dalykų. Pavyzdžiui, Generalinės prokuratūros surašyti teiginiai dėl atliktų ekspertizių, kurios tariamai adekvačios, nors dokumentai liudija, kad nebuvo tokios. Manipuliavimas čekų ekspertu. O dar paviršutiniškas, atmestinis, marginalizuojantis požiūris nuo pat pradžių ir iš esmės. Kažkas kažkur žuvo, svarbu gražiai palaidoti. Kodėl Lietuvos valstybė nepareikalavo atvežti aukštojo karininko kūną į Vilnių ir čia tirti? Kas nutarė, kad to nereikia? Kad nereikia Breste ir Gardine kriminalinių tyrėjų iš Lietuvos? Darbo vietą apžiūrėjo vien konsulato komisija, lyg būtų eilinė tarnautojo mirtis. Kas ir kada tyrė V.Pociūno gyventą vietą (ar laužė duris, ar turėjo raktą iš mirusiojo kišenės), ką paėmė, koks turinys rastas paimtame jo kompiuteryje ir kokio lygmens specialistai į jo atmintį įėjo?
Viena aišku bemaž neabejotinai, kad Vyriausybė ir VSD turėjo išankstinį nusistatymą – jokio žmogžudystės varianto! – ir pagal tai kreipė tyrimų eigą, manipuliavo visuomenės nuomone. Nereikia tirti, pakenksite valstybei. Neieškokime priešų. Nesiknaisiokime. Ir būta didelio sutrikimo aukštosiose, taip pat šešėlinėse, valdžios grandyse. Todėl viena ranka demonstravo aukštą pagarbą, o kita pylė purvus. Trečioji ranka, lyg priklausytų tūlai Indijos dievybei, rodė ženklus, kaip nutraukti, užbaigti bylą.
Tokia Lietuvos valstybė atrodo nykiai, nedaug ko verta, bet gal dar gali pagerėti.
