Štai, pavyzdžiui, UAB „Kautra“ iš Vilniaus rajono autobusų parko perėmus dalį maršrutų, Nemenčinės ir apylinkių gyventojai skundžiasi, kad nuo pirmų dienų stringa susisiekimo paslaugos. Žmonės autobusų numatytu laiku tiesiog nesulaukia.
Kadangi Vilniaus rajono savivaldybėje viskas, išskyrus valdančiųjų pagyras patiems sau, vyksta tyliai, daug ką sužinome gerokai vėliau, nei norėtųsi.
Neseniai buvo paviešinta, jog dar liepą Vilniaus rajono autobusų parkas (VRAP) pralaimėjo konkursą dėl įmonės veiklai labai svarbių maršrutų. Kainos skirtumas tarp VRAP ir Kautros – 2 124 322,80 EUR ir 1 478 040,00 EUR. Maža to, savivaldybės valdoma įmonė konkurse užėmė tik 4 vietą.
Nemenčinė yra viena didžiausių Vilniaus rajono gyvenviečių. Vienintelis Vilniaus rajono miestas kartu su aplinkui esančiomis gyvenvietėmis savivaldybės valdomam vežėjui buvo labai svarbus. Tad kokia ateitis praradus šiuos maršrutus laukia Vilniaus rajono autobusų parko, lieka neaišku.
Socialdemokratų frakcijai uždavus tokį klausimą autobusų parko direktorei ši paprašė palaukti kito savivaldybės tarybos posėdžio. Ką gi, laukiame, kaip ir Nemenčinės ir jos apylinkių gyventojai laukia autobusų. Panašu, kad sudarius viešojo pirkimo sutartį, tinkamo paslaugų teikimo kontrolės mechanizmai neveikia.
Chaoso netrūksta ir kitur. Štai kita savivaldybės konkursus laiminti ir savivaldybės tarybos nariui priklausanti įmonė UAB „Irzimas“ rugsėjo pirmosios išvakarėse paskelbė keičianti reiso Vilnius–Valčiūnai autobusų grafiką. Gyventojams pradėjus kelti triukšmą, kad į miesto mokyklas važiuojantiems vaikams teks arba bene valandą laukti mieste, arba vėluoti į pamokas, įmonė atsitraukė ir paliko senus grafikus.
Dažnai girdime apie provincijos kaimus, į kuriuos autobusas užsuka du kartus per parą. Jei jau taip, tai dėl Vilniaus rajono valdžios sprendimų provincija karantino metu dažnai prasidėdavo vos už 15 kilometrų nuo Vilniaus.
Karantino metu ne vienas vežėjas stipriai apkarpė savo autobusų grafikus ir galima suprasti komercinę reikalo pusę, bet juk susisiekimo užtikrinimas yra viešoji paslauga, kurią valstybė privalo užtikrinti.
Kaip rajono gyventojui karantino metu nukeliauti į darbą, turint galvoje, kad daugelis pramonės, logistikos ar gamybos įmonių veikiančių mūsų rajone niekada neužsidarė?
Karantino metu ne vienas vežėjas stipriai apkarpė savo autobusų grafikus, bet juk susisiekimo užtikrinimas yra viešoji paslauga.
Imkime kitą pavyzdį: mokiniams pavasarį grįžtant į klases kai kurios mokyklos turėjo pačios organizuoti moksleivių pavėžėjimą, nes dėl praretėjusių grafikų po pamokų grįžti namo nebuvo kaip. Tai nebūtų skandalinga, jei savivaldybė nebūtų mokėjusi priemokų, skirtų dengti moksleivių pavėžėjimą, įvairiems vežėjams.
Visus šiuos atvejus galima apibendrinti vienodai – rajono valdžiai sunkiai sekasi užtikrinti kokybiškas viešąsias paslaugas.
O štai Vaidotų gyventojai seniai kenčia nuo to, kad Vilniaus rajono savivaldybė susisiekimo klausimais apskritai nebendradarbiauja su Vilniaus miesto savivalda.
78 numerio autobusas neužvažiuoja į virš tūkstančio gyventojų turintį kaimą. Takelių nuo stotelės į kaimą nėra, todėl gyventojai turi virš 10 minučių eiti pakele. Kaip malonu tamsiais žiemos vakarais pažliugusiu sniegu klampoti namo pasakoti nereikia.
Čia problema yra rajono valdžios neūkiškumas.
Tad ką daryti ir kaip spręsti su susisiekimu susijusias problemas Vilniaus rajone?
Nemažą dalį problemų būtų galima išspręsti paprasčiausiai kalbantis ir integruojant rajono susiekimo sistemą su Vilniaus miesto susisiekimo sistema. Pavyzdžiui, aplink jau minėtą Vilnius – Valčiūnai reisą gyvenantys žmonės jau nekartą rinko parašus ir prašė paleisti miesto autobusą.
Tas pats galioja ir Vaidotų kaimo atveju – juk padaryti 5 minučių lankstą tikrai nėra iššūkis, kurio nepakeltų viešojo transporto sistema.
Bet jokio bendradarbiavimo su Vilniaus miesto valdžia nėra, net ir tada, kai pati Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga priklauso Vilnių valdančiai koalicijai. Bendradarbiavimas su Vilniumi susiekimo srityje leistų ne tik palaikyti tam tikrą kokybės standartą, bet ir leistų sutaupyti daliai gyventojų. Dabar dalis jų perka bilietus miesto transportui, bet privalo mokėti vietiniam rajono transportui, kad iki to miesto nusigautų.
Bendradarbiavimas su Vilniumi susiekimo srityje leistų ne tik palaikyti tam tikrą kokybės standartą, bet ir leistų sutaupyti daliai gyventojų.
Kitas sprendimas būtų sukurti aiškų susiekimo, kaip viešosios paslaugos kokybės, standartą. Jis apibrėžtų, kiek minimaliu dažniu autobusai turi atvykti į Vilniaus rajono gyvenvietes, kokie senumo gali būti tie autobusai, kaip turi būti vykdomas atsiskaitymas (pavyzdžiui, mėnesinis bilietas, gyventojo kortelė, galimybė atsiskaityti elektroniniu būdu) ir kt.
Jei laisvos rinkos sąlygos neleidžia nenuostolingai užtikrinti to standarto, turėtų įsikišti savivaldybė teikdama finansines paskatas. Galbūt klausimą būtų galima spręsti ir nacionaliniu lygmeniu, kuomet „nuostolingas“ viešąsias paslaugas teikiantys vežėjai galėtų būti atleisti nuo mokesčių, gautų išmokas ar kokių kitų privilegijų.
Sprendimų yra ir daugiau, bet kol kas net ir paprasčiausio dėmesio problemai iš Vilniaus rajono valdžios trūksta. O gyventojai vėjuotais rudens vakarais toliau laukia stotelėse.
Robertas Duchnevičius yra Vilniaus r. savivaldybės tarybos narys, LSDP pirmininkės pavaduotojas; Ruslanas Baranovas – LSDP Vilniaus r. skyriaus narys;
