107 darbuotojai pasirašė rašte teisingumo ministrei. Jie prašo ministrės stabdyti pradėtą įstaigos likvidavimo procedūrą, nes visi šie žmonės vis dar šoke, jog staiga, kažkieno sprendimu, su jais net nesitarus, nusprendžiamas jų likimas.
Štai, paskaitykite ir Jūs, kaip šią situaciją mato ir ką jaučia Kybartuose esančių pataisos namų kolektyvas:
„Žinia, apie tai, kad Kybartų pataisos namų nebeliks, o juose dirbę darbuotojai bus perkelti į Marijampolės pataisos namus – buvo netikėta, todėl kyla labai daug klausimų. Vienas jų, kas laukia darbuotojų?
Bausmių vykdymo sistemos pareigūnams ir darbuotojams žadama išsaugoti darbo vietas, pereinant į Valstybės sienos apsaugos tarnybą, arba perkeliant dirbti į kitas pataisos įstaigas. Mums neaišku, ką turi galvoje Teisingumo ministrija sakydama, kad bus suteikta galimybė keisti tarnybą pereinant į Valstybės sienos apsaugos tarnybą? Ar tai reiškia, jog dalis, kuriai nebus darbo vietų Marijampolės pataisos namuose – turės kabutėse laisvą pasirinkimą: eiti į gatvę, arba eiti į migrantų apsaugą, t.y. nestatutiniu darbuotoju, kuriam turėtos socialinės garantijos nebepriklausys?
Baiminamės dėl darbuotojų. Prisiminkime Lukiškių uždarymą, kai darbo neteko apie 100 darbuotojų, nors koks ilgas ir kruopštus derinimas tuo metu vyko. Ar uždarant Kybartų pataisos namus visi darbuotojai turės darbo vietą, t.y. ne menamą, o tikrą su stalu ir atskiru kompiuteriu, arba pagal profilį? Ar visgi per mėnesį įrengti darbo vietų nepavyks, o dalies darbuotojų tiesiog nebereikės? Nesuprantama kodėl nesielgta civilizuotai, o susitarimai tarp VRM ir Teisingumo ministerijos gimė anksčiau nei buvo informuoti darbuotojai? Mums labai apmaudu, kad eilinį kartą darbuotojai yra paskutinėje vietoje.
Kurie pataisos namai laukia uždarymo eilėje po Kybartų? Ar jau Lietuvoje sumažėjo ir akivaizdžiai mažėja nuteistųjų skaičius? Ar įvertintos visos su skuba atsisakyti pataisos namų grėsmės? Ypač tos, apie kurias nenorima garsiai kalbėti, pavyzdžiui, kad skubotai perkeliant nuteistuosius, ir dėl skubos, ir dėl vietos trūkumo, kitų problemų, pasitaiko atvejų, kai vienoje krūvoje atsiduria skirtingo režimo nuteistieji, tai ir papildomi iššūkiai, ir rizikos, ir grėsmės, taip pat ir visuomenės saugumo klausimas. Ar skuba šiandien, ryt nekainuos valstybei, kai nepatenkinti nuteistieji ims skųsti valstybe ir reikalauti kompensacijų? Apie ką galvoja ir kaip jaučiasi šiandien pareigūnai, darbuotojai, ir ne tik Kybartų pataisos namų, matydami tokį pavyzdį, kai per vieną naktį jų gyvenimas praranda pamatą po kojomis, ir atsiranda nežinia? Ar politikai, kurie priima šį skubotą sprendimą gerai jaustųsi jei ryt ministrė jam pasiūlytų eiti migrantų apsaugos darbuotoju, nes gi vis tiek darbas?
Kalbame ne norėdami sumenkinti apsaugos darbuotojo darbą, o norėdami iliustruoti, kad pats pasikeitimas sutrikdo psichologinę savijautą, nes atsiranda nežinia, tiek ir ateities perspektyvos tampa miglotos. Tad ar gerai jaustųsi politikai ir su džiaugsmu bei džiugesiu priimtų sprendimą? Už kiekvieno sprendimo – yra žmonės. Būtent tokie pasikeitimai, kokius suplanavo Teisingumo ministerija, netikėti pareigūnams ir gali sukelti sveikatos problemų. Sistema po truputį, po kąsnį, atsisakant tai vienos, tai kitos įstaigos yra griaunama. Ir nors teigiama, kad perkels visus pareigūnus, nelabai tikime, nes panašiai buvo kalbėta ir vykdant policijos reformą, kurios pasekmė – daugybė išėjusių gerų patyrusių pareigūnų, tad mes stebime įvykius ir jaučiame, kad sistema atsidūrė po peiliu, kuris neaišku, kurioje vietoje vėl atrieks gabalą.”
Kur dingo žadėta valdančiųjų demokratija, pagarba žmogui ir jo teisėms? Šiandien vieni, rytoj kiti. Ar taip valdomoje valstybėje norime gyventi?
Tik maksimaliai sukoncentravus politikų dėmesį, galėsime ištraukti į dienos šviesą visą šio neskaidraus proceso eigą bei reikalauti, nedelsiant pradėti diskusijas su pareigūnų teises ginančia profesine sąjunga.Todėl nedelsdamas Kybartų pataisos namų uždarymo klausimą paprašiau įtraukti į artimiausią šėšėlinės Vyriausybės posėdį.
