Energetikos ministras turi būti atšauktas iš pagrindinio derybininko pozicijos, o naujas derybininkas Seimo Europos reikalų komitete turi gauti mandatą tolimesnėms deryboms, pasitvirtinti derybines pozicijas ir raudonąsias linijas.
Apie visą šiandieninės padėties raidą nuo pradžių.
2016 m., priimdami Antiastravinį įstatymą, pasirėmėme nacionalinio saugumo išimtimi ir perėmėme elektros prekybos su trečiosiomis šalimis (Rusija ir Baltarusija) klausimą į savo prerogatyvą. Todėl Europos komisija šiuo atveju neturi sprendžiamosios galios.
Prekybą elektra Baltijos šalių rinkoje reguliuoja bendra prekybos su trečiosiomis šalimis metodologija. Ją pasirašė visų Baltijos šalių tinklo operatoriai, o ją tvirtina reguliatoriai. Ši metodika buvo keista keletą kartų. 2015 m. priimtoje metodikoje elektros importas į Baltijos šalis gali būti vykdomas tik per Lietuvos-Baltarusijos jungtis. Latviai ir Estai tokios prekybos negalėjo vykdyti. 2018 m. pataisyta metodika nustatė, kad pasileidus Astravo AE Lietuva ir Baltarusija nevykdo jokios komercinės elektros prekybos. Latvijos ir Estijos linijų perlaidumai komercijai taip pat išlieka nuliniai, t.y. nebelieka prekybinio srauto iš Baltarusijos ir Rusijos, išskyrus Karaliaučiaus sritį, su kuria prekyba pagal 2018 metų metodiką galima.
Taigi turėjome puikiai galiojančią metodiką ir galėjome atsipūsti.
Tačiau įsivėlėme į derybas dėl prekybos ateities. Suprantama, kad Latvija ir Estija turi teisę importuoti rusišką elektrą. Tačiau neturi teisės importuoti baltarusiškos elektros, nes nei Latvija, nei Estija neturi jungčių su Baltarusija. Tai reiškia, kad Latvija ir Estija, pirkdami Astravo AE pagamintą elektrą, ją importuotų per Lietuvos jungtis. O būtent tai draudžia Lietuvos įstatymas. Techniškai srautas eitų per Lietuvos infrastruktūrą, tačiau juridiškai Astravo elektros importas būtų „apiformintas“ per Estiją, Baltarusijai susimokant Rusijai už elektros tranzitą.
Dėl mums neaiškių priežasčių mūsų derybininkai nusprendė neginti Lietuvos pozicijų, teikdami, kad 2018 m. Lietuvai palanki trijų šalių metodika nustos galioti po Astravo AE paleidimo ir būtina pasirašyti naują. Šių metų vasario 14 d. buvo sutarta dėl pirmojo, Lietuvai naudingo varianto, kuriame Estija ir Latvija įsipareigojo nepirkti Astravo elektros mainais už galimybę per savo skerspjūvius importuoti elektrą iš RU.
Taigi mes turėjome visus kozirius savo rankose, juos iššvaistėm ir pastatėme save į pralaimėtojo poziciją.
Latvijos Vyriausybei atsisakius pasirašyti visų sutartą dokumentą, staiga atsiranda Lietuvai nepalankus kitas susitarimas, kur kalbama, kad Estija ir Latvija patys importuos Astravo elektrą, tačiau leis mums jos nepirkti.
Lietuvos vidaus politikoje šis susitarimas buvo bandomas pristatyti kaip puikus pasiekimas, o ir kitos galimybės esą mes neturime, nes senoji metodika nustos galioti ir Latvija bei Estija galės importuoti Astravo AE elektrą be jokių kliūčių. Tačiau tai yra netiesa.
Jeigu pažiūrėsime į 2018 metų metodikos tekstą, tampa aišku, kad pati metodika ir toliau galioja, tik yra panaikinamos elektros importo skaičiavimo taisyklės ir ties Lietuvos-Baltarusijos siena sustabdoma prekyba elektra. Estijos ir Latvijos skerspjūviais prekyba su Rusija ir Baltarusija negalima. Prekyba elektra galima tik su Karaliaučiaus sritimi.
Taigi mes turėjome visus kozirius savo rankose, juos iššvaistėm ir pastatėme save į pralaimėtojo poziciją. Todėl artimiausiu metu turi būti keičiamas pagrindinis derybininkas, o naujasis derybininkas turi gauti Seimo Europos reikalų komiteto mandatą tolimesnėms deryboms, pasitvirtinti pozicijas ir raudonąsias linijas.