Antrą šventų Kalėdų dieną po mišių mane užkalbino Airijos lietuvių sielovadininkas kunigas Egidijus. Neslėpdamas pasididžiavimo, kunigas supažindino su šalia stoviniavusiu vaikinu. „Karys Martynas, – pristatė jaunuolį, – Airijos lietuvis, šiuo metu tarnaujantis Rukloje“.
Martynas savo noru nusprendė grįžti į Lietuvą ir atlikti pareigą Tėvynei. Pats karys patikino, kad tarnystė savo valstybei jam – didelė garbė. Neklausiau, kodėl jis ar jo tėvai išvyko iš Lietuvos. Gerai žinau, kad tokių, kaip Martynas, yra ir daugiau – palikę patogesnį gyvenimą, tarnauti Lietuvos kariuomenėje jauni žmonės patraukė iš viso pasaulio – Jungtinių Valstijų, Šveicarijos, Islandijos ir kitų valstybių.
Kai sprendė, ar grįžti, šie žmonės veikiausiai klausė ne premjero kalbų, o savo širdies balso. Palikę savo kraštą, šiandien daugybė žmonių negali nurimti trokšdami grįžti atgal. Deja, negali. Negali, nes žino, kad čia neras orų šeimos pragyvenimą užtikrinančio darbo. Žino, kad geranoriškumo stokojantys valdininkai į juos žvelgs iš aukšto. Žino, kad jų šeimos nariai nebus saugūs galingiems BMW šluojant viešojo transporto stoteles.
Kaip vienai pagrindinių šalies partijų, mums, Tėvynės Sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams, taip pat tenka dalis kaltės už šią padėtį. Kad ją ištaisytume, turime suremti pečius ir stoti mūru už valstybei būtinas permainas. Norint šias permainas paversti tikrove, pirmiausia privaloma patikėti savimi. Daugeliui tokio tikėjimo šiandien labai trūksta. Nostalgiškai prisimindami Sąjūdį, apie dabartį dažnai prabylame su kartėliu – tarsi iš mūsų kas būtų atėmęs tikėjimą ir veikimo laisvę. Tačiau vis dar esame laisvos ir nepriklausomos valstybės kūrėjai. Kaip ir prieš dvidešimt šešerius metus, taip ir šiandien ši tiesa mums vis dar galioja.
Kai sprendė, ar grįžti, šie žmonės veikiausiai klausė ne premjero kalbų, o savo širdies balso.
Tokie žmonės, kaip iš Airijos grįžęs Martynas, primena, kad neturime teisės nuleisti rankų ir prarasti tikėjimą. Lietuvos žmonėms netrūksta gabumų ir darbštumo. Esame sumani ir prie besikeičiančio pasaulio lengvai prisitaikanti tauta. Nepaisant ilgų prievarta primesto svetimųjų valdymo metų savo pastangomis išsivadavome iš blogio imperijos gniaužtų ir susitelkę įveikėme ne vieną krizę bei pavojų.
Norėdami grįžti į savo tikruosius namus – Vakarų valstybių šeimą, mes, Lietuvos žmonės, pasiekėme neįtikėtinų pergalių – tapome stipriausio žmonijos istorijoje karinio aljanso nariais ir įsijungėme į ekonominės gerovės pagrindus mums paklojusią Europos Sąjungą, atvedėme savo šalį į finansinį stabilumą ir narystę euro zonoje. Galiausiai mūsų pastangų ir kantraus darbo dėka šiandien džiaugiamės realiai veikiančiais energetinės nepriklausomybės simboliais – SGD terminalu ir elektros jungtimis su Lenkija bei Švedija.
Sėkmės istorijas pritraukiant užsienio investicijas reikia kartoti
Kaip buvęs ūkio ministras didžiuojuosi ir tuo, kad dar 2009 metais mano paties ir Andriaus Kubiliaus vyriausybės puoselėta Lietuvos, kaip Baltijos Šiaurės paslaugų centro, vizija pavirto tikrove. Supratę, kad investicijų pritraukimo mechanizmas mūsų šalyje neveikia, ministro politinės komandos lygmeniu dėl investicijų Lietuvoje tiesiogiai derėjomės su „Barclays“ banku, „Western Union“ ir kitomis įmonėmis bei bankais.
„Barclays“ buvo pirmasis sėkmingai pritrauktas užsienio investuotojas, čia atėjęs dėl vyriausybės aiškiai pademonstruoto ir ES parama patvirtinto įsipareigojimo. Kaip vėliau paaiškėjo, nedidėlė ES lėšų investicija atsipirko su kaupu – šiandien mokesčių pavidalu panašią sumą į valstybės biudžetą „Barclays“ sumoka per keletą mėnesių.
Iš viso buvo sukurta net 17 tūkst. naujų gerai apmokamų darbo vietų 56 užsienio investuotojų įsteigtuose paslaugų centruose. Čia vidutinis atlyginimas du-tris kartus viršija vidutinį šalies uždarbį.
Vėliau, reformavę vangiai dirbusią Lietuvos ekonominės plėtros agentūrą, sukūrėme „Verslios Lietuvos” ir „Investuok Lietuvoje“ agentūras. Proveržį verslumo ir investicijų skatinimo srityse pasiekusios agentūros buvo vienos iš esminių priežasčių, kodėl mūsų šalyje pavyko įgyvendinti Šiaurės Baltijos paslaugų centro viziją.
Įgyvendinus šią viziją į Lietuvą atėjo ir daugiau naujų gerai apmokamų darbo vietų sukūrusių paslaugų centrų – „Western Union“, SEB, „Danske Bank“ ir kitų. Iš viso buvo sukurta net 17 tūkst. naujų gerai apmokamų darbo vietų 56 užsienio investuotojų įsteigtuose paslaugų centruose. Čia vidutinis atlyginimas du-tris kartus viršija vidutinį šalies uždarbį. Be to, naujųjų paslaugų centrų teikiamą naudą asmeniškai pajuto dar per 34 tūkst. žmonių.
Todėl žvelgiant į jaunus darbuotojus ryte skubančius į naujutėlaitį „Danske banko“ IT paslaugų centrą, ar matant anapus Neries šviečiantį „Barclays“ logotipą, dažnai sunku sulaikyti šypseną. Juk tai – konkretūs įrodymai, kad geroms idėjoms ir nuoširdiems darbams mūsų šalyje vietos yra. Deja, šiandien paslaugų centruose besidarbuojantys žmonės beveik be išimčių yra Vilniaus gyventojai. Sostinės gyventojai jau seniai nustojo stebėtis vienas po kito dygstančiais namais, pilnomis parduotuvėmis, barais ir restoranais.
Europietiška gerovė – sąžiningai dirbantiems regionų ir miestų žmonėms
Padaryta nemažai, tačiau dar daugiau reikia padaryti. Savanoriui Martynui ir kitiems jauniems žmonėms privalome pasiūlyti jų vertą ateitį. Kad visoje Lietuvoje būtų gera mokytis, dirbti, kurti šeimą ir auginti sveikus vaikus. Todėl esame pasiryžę pakartoti Baltijos Šiaurės paslaugų centro sėkmę ir kituose šalies miestuose. Privalome savo intelektą, darbą ir jėgas skirti tam, kad sukurtume mažą ekonomikos stebuklą Lietuvos regionuose. O kad stebuklus kurti mokame, po 1990-ųjų kovo įrodėme jau ne kartą.
Išmintinga regioninė politika ir investicijų medžioklė leido suklestėti tai pačiai Airijai. Tvirta politinė valia ir strateginis valstybės veikimas ekonomikoje iš apelsinus auginačios valstybės Izraelį pavertė aukštųjų technologijų pirmūnu pasaulyje. Ko reikia Lietuvai, kad šias sėkmės istorijas pakartotume? Potencialaus talento nestinga nei Kaune, nei Klaipėdoje, jo galima rasti ir Šiauliuose, tačiau universitetuose (o gal jau ir mokyklose) būtina rengti investuojančioms į mūsų šalį įmonėms reikalingus specialistus.
Iki Lietuvoje įsikuriant informacinių paslaugų centrams vidutinė programuotojo alga tebuvo 800 eurų. Šiandien pradedantysis (junior) programuotojas uždirba nuo 800 eurų, o profesionalaus programuotojo (senior) alga neatsilieka nuo Vakarų Europos gali siekti 3000 ir daugiau eurų. Paslaugų centrams šiuo metu stinga ne tik programuotojų, bet ir buhalterių, teisininkų, lingvistų, draudimo srities profesionalų ir kitų gerai savo sritį išmanančių specialistų.
Privalome savo intelektą, darbą ir jėgas skirti tam, kad sukurtume mažą ekonomikos stebuklą Lietuvos regionuose.
Lietuvoje besikuriantys paslaugų centrai mūsų nepaliks taip pat greitai, kaip čia atėjo. Esame darbščių, veiklių ir intelektualių žmonių valstybė, kurioje vyraujanti darbo kultūra daro įspūdį Vakarų investuotojams. Paslaugų centruose žinių ir patirties sukaupę Lietuvos žmonės taip pat niekur nedings – jų kompetencija bus pritaikoma ir ateityje. Jie vėliau dirbs kituose aukštą pridėtinę vertę kuriančiose įmonėse arba kurs savo verslus. Sukaupta patirtis ir gebėjimai ją pritaikyti reikš, kad į Lietuvą kryps vis naujų užsienio investuotojų akys.
Savo patirtį sėkmingai pritraukiant investuotojus pritaikėme ruošdami iki smulkiausių detalių apgalvotą regionų plėtros planą. Šis planas – tai konkretus Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų įsipareigojimas visiems sąžiningai dirbantiems ir dirbusiems Lietuvos žmonėms – europinę gerovę esame pasiryžę užtikrinti ne vien sostinės gyventojams. Didiesiems miestams parengėme strategiją, kaip Vilniaus paslaugų centrų sėkmę pakartoti Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Esame pasirengę sunkiai dirbti, kad regionuose butų sudarytos tokios pat galimybės dirbti ir užsidirbti kaip sostinėje.
Užsienio ir vietos verslo investicijų į regionus skatinimas, kliūčių smulkiam ir vidutiniam verslui šalinimas yra mūsų prioritetai ekonomikoje. Tik investicijų srautas į Lietuvą sukurs situaciją, kai verslas ims varžytis dėl kiekvieno dirbančio žmogaus. Tik tokia konkurencija privers darbdavius nuosekliai kelti darbo užmokestį ir investuoti į naujas technologijas.
Nepamirškime ir to, kad gausūs mokesčiai kuriuos sumoka užsienio investuotojai į šalies ir Sodros biudžetus tai galimybė valstybei mokėti orias senatvės pensijas jos sulaukusiems mūsų žmonėms.
Todėl esame pasirengę neatidėliodami įgyvendinti regionų plėtros planą, užtikrinsiantį europinę gerovę visiems sąžiningai dirbantiems ir dirbusiems Lietuvos žmonėms, o taip pat ir savanoriui Martynui.
Dainius Kreivys, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininko pavaduotojas, Seimo narys
