Matyt, kuklūs tai žmonės ir nedaug jiems tereikia – vieno kito vargano procento tariamos nuolaidos, jei „Gazprom“ susimils. Tik apmaudu dėl mūsų šalies piliečių, daugelį metų priverstinai permokėjusių monopolininkams iš Rytų. Mat, sprendžiant iš valdančiosios koalicijos politikų pareiškimų, brangiausiai už dujas Europoje mokantiems Lietuvos žmonėms ir toliau kasmet gali tekti kloti milijardines sumas už politinį kairiųjų neįgalumą.
Valdantieji apsisprendė pralaimėti
Jeigu Lietuvos derybas su „Gazprom“ būtų galima palyginti su kortų žaidimu, galėtumėme sakyti, jog dabartinė Vyriausybė savo rankose laiko keturis tūzus. Deja, nejaukiai jausdamiesi prie stalo, o gal ir tikslingai ignoruodami žaidimo taisykles, valdančiosios koalicijos atstovai nusiteikė pralaimėti blefuojančiam, prastesnes kortas turinčiam priešininkui.
Ilgus metus su „Gazprom“ kainų diktatu priverstinai besitaiksčiusi Lietuva šiandien turi visas galimybes ne tik išsiderėti vartotojams palankias gamtinių dujų kainas, bet ir susigrąžinti milijardines permokas. Keturi tūzai, - alternatyvų dujų tiekimą užtikrinantis suskystintų gamtinių dujų terminalas, prieš „Gazprom“ monopoliją nukreiptas III-iasis ES energetikos paketas, Lietuvos ieškinys Stokholmo arbitraže ir Europos Komisijos tyrimas dėl nesąžiningo „Gazprom“ dominavimo Europos rinkose, sudarė prielaidas kurtis konkurencija paremtai dujų rinkai Lietuvoje.
Ilgus metus su „Gazprom“ kainų diktatu priverstinai besitaiksčiusi Lietuva šiandien turi visas galimybes ne tik išsiderėti vartotojams palankias gamtinių dujų kainas, bet ir susigrąžinti milijardines permokas.
Konkurencijos ir pasaulinių dujų kainų veikiamoje aplinkoje Kremliaus dujininkai tėra vieni iš daugelio galimų dujų tiekėjų Lietuvos vartotojams. Sveika nuovoka sufleruoja, kad tokiais atvejais būtent pirkėjas, o ne pardavėjas pirmiausiai diktuoja sudaromo sandorio sąlygas. Lyg mėgindami kelnes užsimauti per galvą, ypatinga logika besivadovaujantys mūsų derybininkai mano priešingai.
Gyvendama pasenusių realijų pasaulyje, valdančioji koalicija elgiasi taip tarsi, tardamasi su „Gazprom“ dėl naujos dujų tiekimo sutarties, dalyvautų kažin kokiuose mainuose. Galime pasidžiaugti, kad padariusi visus namų darbus, Lietuva šį kartą neprivalo ko nors mainyti ar išsižadėti. Mokėdami už kurą degalinės kasininkams neprivalote aiškinti, kodėl nusipirkote ekonomišką automobilį. Lygiai taip 5 mlrd. litų arbitražinis ieškinys, ar III-iojo ES paketo įgyvendinimas nėra ir negali būti derybų dėl gamtinių dujų kainų objektu. Todėl būtų įdomu išgirsti Vyriausybės atstovų (visų pirma iš Energetikos ministerijos) paaiškinimą, kodėl jie leidosi priremiami prie sienos ir jau sutinka svarstyti visą mūsų šalies dujų sektorių apimantį derybinį paketą, dalinai primenantį skandalingai išsižadėto memorandumo turinį.
Keliaklupsčiavimas – prasta strategija
Sakoma, kad išmintingas žmogus mokosi iš svetimų klaidų. Taip pat elgtis turėtų ir patyrusių politikų valdoma vyriausybė. Su „Gazprom“ besitariantiems valdantiesiems praverstų pastudijuoti dviejų valstybių – Baltarusijos ir Gruzijos dujų sektorių istoriją. Mat Rusijai palankią politiką vykdžiusi ir „Gazprom“ nuolaidžiavusi Baltarusija tik kurį laiką džiaugėsi išimtinai mažomis dujų kainomis. Vėliau įsitikino, jog nemokamų pietų nebūna. Visiškai priklausydama nuo rusiškų dujų tiekimo ir šalčiausiais metų laikotarpiais patirdama politizuotus dujų tiekimo sutrikimus, Baltarusija galiausiai „Gazprom“ ne tik perdavė magistralinių dujotiekių sistemą, bet ir susitaikė su kylančiomis dujų kainomis.
Baltarusija – geras įrodymas, kad keliaklupsčiavimas Rusijos dujininkams nėra sektinas pavyzdys.
Jei Baltarusija – geras įrodymas, kad keliaklupsčiavimas Rusijos dujininkams nėra sektinas pavyzdys, Gruzijos atvejis mums kalba apie alternatyvaus dujų tiekimo atnešamą naudą. Iki tol išimtinai „Gazprom“ gamtines dujas vartojusi ir nuo nesąžiningos kainodaros kentėjusi Gruzija, 2007 metais užsitikrino alternatyvų dujų tiekimą iš Azerbaidžano Šach Denizo gamtinių dujų telkinio. Šiuo metu Gruzija už tūkstantį kubinių metrų dujų moka apie 200 JAV dolerių – tai apie 300 dolerių mažiau nei Lietuva išleidžia tam pačiam „Gazprom“ gamtinių dujų kiekiui.
Peršasi paprasta išvada – eiliniam Lietuvos gyventojui dujų ir šildymo kaina sumažės tik tuo atveju, jei mūsų šalies gamtinių dujų sektoriuje išnyks ten įsitvirtinusi monopolija. Tam reikalingas ne tik veikiantis SGD terminalas, bet ir pagal ES III-ąjį energetikos paketą įgyvendintas nuosavybės atskyrimas. Jis būtinas norint iš „Gazprom“ Lietuvai atgal sugrąžinti kadaise kairiųjų dėka Rusijos energetikams padovanotus dujotiekius.
Kada ir kodėl pabrango dujos?
Valdantiesiems reikia skubios pagalbos, mat juos akivaizdžiai kankina ūmus politinis užmaršumas. Užuot prisiminę, kur buvo ir ką veikė A. Brazauskui ir G. Kirkilui vadovaujant vyriausybei, valdančiosios koalicijos nariai it prisukti kalba apie dešiniuosius. Seimo energetikos komisijos pirmininkas p. Kęstutis Daukšys kažkodėl ėmėsi aptarinėti 2009-2012 metų dujų kainas. Jeigu p. K. Daukšys tikrai norėtų „išsiaiškinti“ tikrąją aukštos gamtinių dujų kainos priežastį, turėtų gerai perkratyti savo atmintį ir prisiminti ne dešiniųjų valdymo laikotarpį, o kiek ankstesnius laikus – 2004, 2006 ir 2008 metus.
Nesistebėkite, jog 2004 metais pusvelčiui privatizavę „Lietuvos dujas“ ir „Gazprom“ leidę su savimi susitarti dėl dujų kainos nustatymo, valdantieji savo neskaidrius darbus šiandien mėgina priskirti politiniams oponentams.
Bet neprisimins – priešingu atveju tikėtina neturėtų kur dėti akių rinkėjų akivaizdoje. Negi ims ir viešai pripažins, kad būtent dabartiniai Darbo partijos koalicijos partneriai socialdemokratai yra atsakingi už dujų sektoriaus perdavimą vienam monopolininkui? Būtų naivu tikėtis tokio žingsnio.. Nesulauksite. Todėl nesistebėkite, jog 2004 metais pusvelčiui privatizavę „Lietuvos dujas“ ir „Gazprom“ leidę su savimi susitarti dėl dujų kainos nustatymo, valdantieji savo neskaidrius darbus šiandien mėgina priskirti politiniams oponentams.
Dujas branginusią dujų kainos apskaičiavimo formulę „Gazprom“ vienašališkai keitė du kartus. Pirmąjį kartą – 2006 metais. Tais metais Ūkio ministerijai (tuomet atsakingai už energetikos sektoriaus veiklą) vadovavo straipsnio autorius p. Kęstutis Daukšys. Antrąjį kartą – 2008 metais, Vyriausybei vadovaujant p. G. Kirkilui. Būtent tuomet dujų kaina sumušė visų laikų rekordus ir pirmą kartą perkopė 500 dolerių už 1000 kubinių metrų ribą. Taip Lietuvos gyventojai tapo brangiausiai už dujas mokančiais europiečiais.
Tačiau čia kairiųjų dujinė epopėja dar nesibaigia – iki neregėtų aukštumų pakėlęs gamtinių dujų kainą, iš Lietuvos vartotojų į valias pasipelnė ne tik „Gazprom“, bet ir jo kontroliuojamos „Lietuvos dujos“. Dėl nenormaliai didelės pelno maržos, nuo privatizacijos pradžios „Lietuvos dujos“ vartotojų sąskaita susižėrė apie 1 mlrd. litų ikimokestinio pelno. Tai reiškia kad, dujų perdavimams per minėtą laikotarpį siekiant 11 mlrd. litų, Lietuvos dujų pelno marža iki mokesčių ir amortizacijos yra 9 procentai. Tokios pelno rodiklių galėtų pavydėti bet kuri sėkmingai veikianti įmonė. Kodėl per visus tuos metus „Gazprom“ kainų diktato taip ir nepamėgino apmaldyti tiesiogiai už tai atsakinga institucija – Valstybinė kainų kontrolės ir energetikos komisija (VKKEK)?
6,5 milijardai nuostolių
Kremliaus energetikų monopoliją mūsų šalyje ilgam įtvirtinęs „Lietuvos dujų“ perdavimas Lietuvos gyventojams atnešė stulbinančio dydžio nuostolius. 5 mlrd. litų permoka dėl savavališkai „Gazprom“ nustatytos dujų kainos formulės nėra galutinė Lietuvos vartotojų patirta žala. Įskaičiuojant Rusijos dujų koncernui išmokėto viršpelnio kasmetinį nuvertėjimą, nuostoliai dėl Lietuvos vartotojų permokų iki 2012 m. papildomai padidėja dar 556 mln. litų.
Tiesioginė „Lietuvos dujų“ privatizavimo žala taip pat įspūdinga. Už 216 mln. litų „Gazprom“ bei „E.ON“ socialdemokratų parduotos 69,5 proc. „Lietuvos dujų“ akcijų, tuo metu realiai galėjo būti vertos apie 962 mln. litų. Vėliau toms pačioms įmonėms už keturiskart mažesnę nei rinkos vertė sumą (reali vertė siekė apie 90 mln. litų) parduota dar 6,5 proc. akcijų. Vadinasi, bendras Lietuvos žmonių patirtas nuostolis dėl „Lietuvos dujų“ privatizacijos galėtų siekti apie 813 mln. litų. O kur dar Lietuvos vartotojų apmokėta dalis už 270 mln. litų kainavusią Jauniūnų dujų kompresorinę stotį, iš esmės reikalingą Rusijai priklausančiam Karaliaučiui, bet ne Lietuvai?
Bendri Lietuvos piliečių ir valstybės patiri nuostoliai, atsiradę dėl „Lietuvos dujų“ privatizavimo, šiuo metu viršija 6,5 mlrd. litų.
Taigi, bendri Lietuvos piliečių ir valstybės patiri nuostoliai, atsiradę dėl „Lietuvos dujų“ privatizavimo, šiuo metu viršija 6,5 mlrd. litų. Tai gerokai daugiau nei valstybė 2013 metais iš nacionalinio biudžeto skyrė socialinei ir sveikatos apsaugai kartu sudėjus. Kiekvienam Lietuvos gyventojui socialdemokratų įvykdyta Lietuvos dujų sektoriaus “pertvarka” atnešė daugiau nei 2166 litų nuostolio.
Ar gali Lietuva atsisakyti ieškinio „Gazprom“?
Vyriausybės atstovai taip ir nepaneigė svarstantys atsiimti ieškinį prieš „Gazprom“ Stokholmo arbitraže. Priešingai – bloga nuojauta, kad „Gazprom“ spaudžiama Lietuvos Vyriausybė neatsilaikys ir nutrauks teisminį procesą 5 mlrd. litų vertės Lietuvos vartotojų permokoms susigrąžinti, tik sustiprėjo. Trumpai svarstę, Valdantieji surado neįtikinantį pasiteisinimą – užuot pripažinę, jog arbitražinį ieškinį pavertė mainų su Rusijos dujininkais objektu, ėmė dievagotis esą teisminis procesas Lietuvai per brangus ir per ilgas. Turint galvoje analogiškus užsienio energetikos kompanijų ieškinius, pasibaigusius „Gazprom“ pralaimėjimais, tokie mūsų valančiosios koalicijos atstovų pareiškimai jau iš tolo kvepia Lietuvos gyventojų interesų išdavystė.
Arbitražinio proceso prieš „Gazprom“ Lietuva galėtų atsisakyti tik vienu atveju. Ieškinį atsiimti Vyriausybė galėtų, jei Rusijos dujų koncernas Lietuvos vartotojams geranoriškai sutiktų grąžinti 5 mlrd. litų permokų. Greičiausiai tokios pozicijos Lietuvos derybininkai net neapsvarstė. O jeigu ir svarstė, tai veikiausiai nusprendė, kad Lietuvos gyventojam priklausančių 5,5 mlrd. litų klausimas neturėtų aptemdyti sklandžių pono ir tarno santykių tarp mūsų valstybę šantažuojančio „Gazprom“ ir kairiųjų Vyriausybės.
Trupiniai nuo „Gazprom“ stalo, ar reali 40 proc. nuolaida?
Kairieji iš ankstesniosios dešiniųjų Vyriausybės paveldėjo visus reikiamus svertus be papildomų išlygų iš „Gazprom“ išsireikalauti 40 proc. siekiančią nuolaidą gamtinėms dujoms. Pusę šios sumos vartotojai atgautų Lietuvai laimėjus 5 mlrd. arbitražinį ieškinį. Kitą dalį – bent 20 proc. pigesnes rusiškas dujas ateinantiems penkeriems realu užsitikrinti dėl Lietuvoje kuriamos gamtinių dujų rinkos bei kartu su SGD terminalo veiklos pradžia atsirandančiomis galimybės rinktis tiekėjus.
Valstybę valdantys asmenys turi aiškiai suvokti jiems tenkančią prievolę ginti kiekvieno Lietuvos piliečio interesus.
Papildomo svorio Lietuvos pozicijai prideda ir pigių dujų eksporto iš Šiaurės Amerikos perspektyvos, jau dabar veikiančios pasaulines gamtinių dujų rinkas. Aukščiau išdėstyti argumentai rodo, kad net 30 proc. nuolaida yra menkavertė. Aritmetika paprasta, atsisakius bent 10 proc. iš siektinų 40 proc. nuolaidos, Lietuvos gyventojai patirtų 2,7 mlrd. lt. nuostolių, o tai yra 900 lt. kiekvienam šalies gyventojui.
Valstybę valdantys asmenys, ypatingai Vyriausybės vadovas ir energetikos ministras, turi aiškiai suvokti jiems tenkančią prievolę ginti kiekvieno Lietuvos piliečio interesus. Valstybės pareigūnams, manantiems, jog Lietuvos vartotojams užteka tik trupinių nuo dujų monopolininko stalo, vertėtų apsvarstyti jų pečius užgulsiančią atsakomybę.
Dainius Kreivys yra Tėvynės Sąjungos partijos narys.
