Prieš pusmetį, rašydamas apie profesinių sąjungų problemas teigiau, kad piliečių aktyvumą, jų saviraišką Europos Sąjunga vertina kaip vieną iš kertinių demokratijos pamatų, nes ji užtikrina visą valstybės kaip politinio darinio gyvybingumą. Skandinavijos šalyse šiuo pagrindu net sukurta demokratijos formulė, skambanti maždaug taip: „kiekviena valstybė demokratijos turi tiek, kiek procentų šalies piliečių dalyvauja profsąjungų veikloje“. O italai save su valstybe taip sieja: „Protestuoju, vadinasi egzistuoju. Protestuoju, vadinasi esu pilietis“. O kur esame mes?
Sovietų Sąjungoje profsąjungos buvo tapusios komunizmo mokykla ir TSKP tarnaite, nes jos buvo sukurtos įsakymu „iš viršaus“, o Vakarų Europoje profsąjungos buvo ir yra demokratijos garantas, mokantis darbuotojus kontroliuoti verslą, ginti savo teisėtus interesus bei prižiūrėti politikus. Būtent profsąjungos įkūrė socialdemokratų partijas, kad darbuotojai būtų atstovaujami ne tik ekonominiu, bet ir politiniu lygmeniu.
Kuriuo keliu jau ketvirtį amžiaus eina Lietuvos profesinės sąjungos ir kaip jų atžvilgiu elgiasi socialiniai partneriai? Iki šiol bet koks mūsų politikų parodytas dėmesys profsąjungoms visuomet joms atsirūgdavo.
Tai dabar ir palyginkite, kuriuo keliu jau ketvirtį amžiaus eina Lietuvos profesinės sąjungos ir kaip jų atžvilgiu elgiasi socialiniai partneriai?
Iki šiol bet koks mūsų politikų parodytas dėmesys profsąjungoms visuomet joms atsirūgdavo. Buvo metas, kai profesinėms sąjungoms buvo draudžiama rinkti nario mokestį centralizuotai per įmonės buhalteriją – reikėjo vaikščioti jį renkant kepurėje.
Buvo draudžiama disponuoti turimu turtu. Buvo reikalauta kasmet teikti narių sąrašus, kol Tarptautinė darbo organizacija tokį reikalavimą pripažino neteisėtu ir diskriminuojančiu.
Įstatymas, leidžiantis streikuoti, yra taip gudriai surėdytas, kad legaliai streiką suorganizuoti tiesiog neįmanoma. Ir tokia padėtis yra iki šiol. Šio įstatymo sargyboje budriai stovėjo teismai, ištikimai saugantys darbdavių pelną ir užtikrinantys komunistinį lygybės principą mūsų šalyje atlyginant už darbą (nepriklausomai nuo gamybos srities, įdėtų pastangų bei atlikto darbo ir darbdavio gaunamo pelno). Tai greičiau priminė Šiaurės Korėją, nei šalį, esančią Europos vidury.
Tokie veiksmai tikrai nepridėjo raumenų profsąjungoms, o darbdaviai tuo metu įmonėse tvarkėsi kaip norėjo: profsąjungos buvo ardomos, jų nariai terorizuojami arba atleidžiami. Būtent tuo metu susiklostė padėtis, kai minimalus mėnesio atlyginimas (MMA) už kvalifikuotą darbą tapo nerašyta įstatymine norma, juk kolektyvinių sutarčių nebuvo, o su darbuotoju darbdavys „padirbėdavo“ individualiai (siūlydamas pasirinkti: arba MMA, arba Darbo birža). Darbuotojai buvo mėtomi iš darbo, o politikai tokius nelaimėlius palikdavo „ant ledo“ – be jokių garantijų. Darbo susirasti tapo neįmanoma, nes valstybė nuo darbo vietų kūrimo pasišalino, palikdama šią sritį tik privačiam sektoriui. Būtent dėl tokios padėties susiformavo pirmieji emigracijos srautai, vėliau peraugę į plačią ir sraunią emigracijos upę, tirpinančia Lietuvą iki šiol.
Tai kodėl socialdemokratai staiga pravirko krokodilo ašaromis? Matyt, valdantiesiems ilgai tektų raitytis, aiškinant Europos Sąjungos politiniams institutams ir vienai iš didžiausių Europos Parlamento Socialistų frakcijai bei Socialistų Internacionalui, kodėl profsąjungos Lietuvoje gali taip negarbingai užbaigti savo egzistavimą.
O aš manau, faktas toks, kad Lietuvoje tikrosios socialdemokratų valdžios mes dar neturėjome. Kol politikoje dalyvavo naujai atgimusi LSDP (pirmininkai K.Antanavičius, A.Sakalas ir iš dalies V.Andriukaitis) – rinkėjai šiai politinei jėgai mandato valdžiai nesuteikė. Valdžią ji gavo tik 2001 m. po susijungimo su LDDP. Deja, nuo to laiko iki dabar pažadų ir kalbų tiek rinkėjams, tiek profsąjungoms buvo duota žymiai daugiau nei atlikta realių darbų. Valdžių virsmas (konservatorių atėjimas į valdžią) profsąjungoms taip pat nieko nedavė, nes jų ignoravimas liko toks pat totalus, kaip ir anksčiau.
Lietuvoje iš tikrųjų ryškėja tik du partneriai – profesinės sąjungos iš vienos pusės ir darbdaviai su politikais kitoje pusėje. Galima drąsiai teigti, jog politikai ir darbdaviai – „žaidė ir iki šiol žaidžia“ – vienoje rinktinėje.
Ir nors klasikinis Europos socialinis dialogas išskiria tris nepriklausomus socialinius partnerius – profesines sąjungas, darbdavius ir vyriausybę (politikus), Lietuvoje iš tikrųjų ryškėja tik du partneriai – profesinės sąjungos iš vienos pusės ir darbdaviai su politikais kitoje pusėje.
Galima drąsiai teigti, jog politikai ir darbdaviai – „žaidė ir iki šiol žaidžia“ – vienoje rinktinėje. Čia vienodai „susirūpinusiais“ veidais reaguojama į Laisvosios rinkos instituto bei kitų panašių „ekspertų“ tyrimus ar kokius nors kitų struktūrų palankius pasisakymus. Tik – kažkaip keistai – vien darbdavių naudai.
Jeigu kas nors sugebėtų suskaičiuoti, kiek Seime buvo priimta teisės aktų, reguliuojančių darbo santykius, pataisų ar pasiūlymų, ko gero santykis būtų 1 ir 9 darbuotojų nenaudai. Todėl esamas socialinis dialogas Lietuvoje primena labiau butaforiją, negu priemonę, siekiančia užtikrinti šalyje socialinę taiką. ES tyrimai rodo: pagal darbo rinkos padengimą kolektyvinėmis sutartimis mes jau nusiritome į paskutinę vietą ES!
Dar kartą trumpam prisiminkim istoriją. Lietuvos profsąjungos po Nepriklausomybės atkūrimo paveldėjo tikrai nemažą sovietinių profsąjungų turtą. Tuometiniai jų vadovai buvo apkaltinti nesugebėjimu turtą valdyti, nežiūrint į tai, kad Seimas priėmė specialų įstatymą, iš esmės draudžiantį tą turtą naudoti ar kitaip juo disponuoti.
Čia pirmiausiai gobšumu pasižymėjo politikai, apie tris ketvirtadalius geriausio šio turto nusavinę, o likusią dalį, kaip kaulą šuniui, numesdami profsąjungoms. Šis gudriai suplanuotas apgaulingas manevras politikams puikiai pavyko, nes profsąjungų vadai dėl to kaulo tikrai pjovėsi ir neturėjo laiko priešintis tuo metu prasidėjusiai laukinei privatizacijai. O ji į kairę ir į dešinę šienavo ir įmones, ir darbo vietas, ir profsąjungų narius.
Netikiu tomis krokodilo ašaromis. Netikiu dar ir todėl, kad LSDP prieš kiekvienus rinkimus į Seimą su didžiausiu profsąjungų centru – Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK) pasirašo susitarimą, kuriuo profsąjungos remia ją rinkimuose, o už tai profesinių sąjungų atstovams suteikiama rinkimų sąraše keletą vietų.
Iš pirmo žvilgsnio tai Europos praktika... Bet toliau viskas pavirsta anekdotu. Pridalinusi rinkėjams pažadų ir gavusi valdžią, LSDP jau kelis kartus „išdūrė“ tiek rinkėjus, tiek ir profsąjungas su tais pažadais. Ir blogiausia, kad po kiekvieno tokio išdūrimo profsąjungų vadų autoritetas jų narių tarpe krito vis žemyn ir žemyn.
Ir ką čia slėpti, juk eiliniai profsąjungų nariai puikiai mato – politikai į jų vadus valosi kojas. Kol kas mažai kas tarp politikų suvokia, kad toks jų elgesys daro profesinėms sąjungoms meškos paslaugą. Kaip gali stiprėti ir augti profsąjungos, jeigu nuo 1990 metų jos užima tik gynybinę poziciją, nes jų nariai už savo interesus bijo kautis atvirai. Nepadeda nei giminingų Europos profsąjungų teikiama pagalba, nei profsąjungų narių mokymai, nei nemenka ES socialinio fondo parama. O Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kasmet siunčia į Briuselį džiugias ataskaitas apie socialinį dialogą ir jo plėtrą Lietuvoje.
Padėtis su profesinėmis sąjungomis iš tiesų bloga. Tai matyti ir Statistikos departamento ataskaitoje.
Lietuvos statistikos departamento (LSD) duomenimis, 2013 metų pabaigoje profesinės sąjungos vienijo 98,8 tūkst. narių, arba 8,3 procento samdomųjų darbuotojų.
Per metus narių skaičius sumažėjo 6,4 procento, o organizacijų lėšos padidėjo daugiau kaip 6 proc. ir sudarė 15,3 milijono litų. Pagrindinis profesinių sąjungų finansavimo šaltinis – nario mokesčiai – sudarė 61,7 procento jų lėšų.
2014 m. gegužės 9 d. įvykusiame LPSK (didžiausias profesinių sąjungų centras) suvažiavime delegatams buvo paskelbta, kad konfederacijoje priskaičiuojama 54 tūkstančiai narių.
Nepaisant visų išorinių priežasčių, Lietuvos profesinės sąjungos yra pačios atsakingos už tokią padėtį, už atsilikimą nuo gyvenimo, nenorą į save pažiūrėti iš šalies.
Manau, kad realiai padėtis yra dar blogesnė.
Nesistengiu šiuo straipsniu pateisinti profsąjungų. Nepaisant visų išorinių priežasčių, Lietuvos profesinės sąjungos yra pačios atsakingos už tokią padėtį, už atsilikimą nuo gyvenimo, nenorą į save pažiūrėti iš šalies.
Akivaizdu, kad jos savo darbo neatliko ir šių metų suvažiavime. Neišdrįso suvažiavimo delegatai imtis būtiniausių reformų, priėmę sprendimą dirbti su senų priemonių arsenalu. Kiek tai pasiteisins ir kokių duos rezultatų, pamatysim netrukus.
Jeigu politikai nori padėti profsąjungoms, jie pirmiausiai privalo galvoti ne apie naudą sau. Kalbu apie LR Darbo kodeksą. Štai premjeras Algirdas Butkevičius pripažino, kad Darbo įstatymų kodekso pakeitimus rengianti darbo grupė (neviešai suformuota ir dosniai apmokama) pateikė radikalių pasiūlymų, kuriuos reikės išnagrinėti LR Trišalėje taryboje.
Galutiniai pasiūlymai turėtų būti pateikti lapkritį, tačiau jau dabar aišku, kad bus siūloma keisti atleidimo, darbo laiko apskaitos, terminuoto darbo tvarką. Kaip manot: kieno naudai – darbuotojo ar darbdavio – siūlomos pataisos?
Premjero pareiškimas eilinį kartą patvirtina, kad jis jau atitrūko nuo kasdienio žmogaus gyvenimo. Bet socialinę statistiką jis privalo žinoti: Lietuvoje maždaug ketvirtadalis dirbančiųjų gauna minimalų arba dar mažesnį atlyginimą.
Tai ką? Mes pigios, bet pasauliui besigiriančios, kaip labiausiai išsilavinusios darbo jėgos šalis? Kodėl šis klausimas premjerui nerūpi? Juk dėmesys jam galėtų pataisyti labai daug blogų dalykų: mažėtų emigracija, gerėtų darbdavių ir darbuotojų santykiai, didėtų reemigracija, daugiau lėšų surinktų valstybės ir Sodros biudžetai ir t.t. Bet ne, pasirodo socialdemokratui premjerui Darbo kodekso liberalizavimas yra svarbiau!
Nepaisant to, kad po kodekso liberalizavimo minimalų atlyginimą uždirbančiųjų tik pagausės, kad emigracija tęsis ir toliau, kad abu biudžetai ir toliau liks tokie pat beviltiški? Niekas nesvarbu! Iki šiol sunku patikėti, kad save kairiaisiais vadinantys politikai darbo santykių srityje tapo ištikimais konservatorių vykdytos politikos tęsėjais. Darbo kodekso liberalizavimo idėja – konservatorių vykdytos naktinės politikos produktas, kuomet socialinis dialogas buvo pamintas ir sprendimai priimami ignoruojant socialinius partnerius.
Beje, tuomet profsąjungoms pavyko šį liberalizmo „buldozerį“ sustabdyti. Negi tai, ko nepadarė konservatoriai, padarys socialdemokratai? Nors tai nenuostabu, prisimenant vieno iš Socialdemokratų partijos atgaivintojo, buvusio partijos pirmininko A.Sakalo žodžius, kad šios abi partijos yra broliai dvyniai. Vakarų Europoje tokia partijos vadovų pozicija reikštų krachą partijai, nes tokias jų pastangas greitai įvertintų rinkėjai. O kaip bus Lietuvoje?
Dabar nenuostabu kodėl premjeras į Lietuvos pramonininkų konfederacijos būstinę Vilniuje jau seniai yra išvaikščiojęs taką, o štai kelio į profsąjungas niekaip nesuranda. Tai kam tuomet viešai lieti tas krokodilo ašaras?
Dainius Paukštė yra migracijos klausimų ekspertas
