Būtent ligonis, o ne kokia nors jų draugija, asociacija ar feisbuko grupė. Tik kaip matysime iš šios publikacijos, tai visiškai nerealu, nekalbant apie sistemines sveikatos priežiūros problemas apie kurias esu ne kartą rašęs.
Tradicinė valdžios pozicija sveikatos priežiūros tinklo atžvilgiu, papildomo draudimo ar PSDF įmokų klausimu, paremta paviršutiniu, labiau ekonominiu – finansiniu problemos supratimu, bet tikrai ne tuo supratimu, ko iš tikro reikia ligoniui. Būtent ligoniui, o ne ligoninių, ligoninėlių ar kokių nors neryškių poliklinikų direktoriams ir juos remiantiems vietos politikams. Būtent aiškių strateginių Lietuvos tikslų suformulavimas sveikatos apsaugai turėtų būti visų aktyviai diskutuojančių medikų problemomis uždavinys, o ne atskirų, iš konteksto ištrauktų tesės aktų, rezidentų algų, apvaisinimo, kaulų čiulpų ar receptinių vaistų pardavimo tvarkų nagrinėjimas ir pritarimas ar nepritarimas.
Ligoniui svarbūs keli dalykai, apie kuriuos jau esu rašęs ir kuriuos leisiu sau jums trumpai priminti.
Pirmas ligonių noras bus gauti sveikatos priežiūros paslaugas, tada kada reikia, laiku. Labiausiai ligoniai piktinasi eilėmis pas gydytojus, net nesvarbu pas kokius. Tačiau niekur pasaulyje nemačiau situacijos, kad pacientas sugalvojo ir ateina pas gydytoją, kada nori, be eilės, be siuntimo, be pinigų.
Ko gero čia paminėtina ir „tolimo važiavimo“ iki ligoninės problema. Dėl vieno visi turime sutikti, kad šeimos gydytojas, ar net slaugytoja su aukštuoju, turi būti prie pat ligonio, kiekvienam kaime, rajone ir teikti didžiąją dalį gydymo reikalingo žmonėms vietoje.
Antras nenumaldomas noras turėtų būti psichologinis visos sveikatos sistemos klimatas. Medikų darbui įvertinti moksliškai, pagal atliekamo darbo rezultatus yra sunku, reikia investuoti į tyrimus, sekti rezultatus, apibendrinti, skaičiuoti, dali blogų rezultatų pasirodo tik po kelių metų. Todėl piktinamės siuntimais, guldymo tvarkomis ir pilnu tarpusavio nepasitikėjimu. Nei medikai labai gerbia ligonius, nei visuomenė gerbia sveikatos priežiūrą (gal kiek bijo).
Trečias dalykas apie kurį per mažai diskutuojame, bet apie kurį pradeda kalbėti tiek medicinos politikai, tiek ir ligonių organizacijos, kad paprastai ir neteisingai medikų darbas vertinamas pagal aptarnavimo mandagumą, palatos grožį ir psichologinį komfortą, o ne pagal įtaką sveikatai, tolesnei gyvenimo kokybei ir trukmei. Medikų bendruomenė net diskutuoja, kad ligonis gydymo įstaigoje tampa „klientu“ kuris nelabai žino ką perka (mat viskas suvyniota į gražių žodžių popieriuką gražią arba nelabai aplinką) ir kurio negina vartotojų teisių apsaugos įstatymai visoje Europoje, nes nežino kaip ginti. O turėtų, nes tik specialistas gali įvertinti ar teisingai buvo pasirinkta gydymo taktika, ar teisinga ir gerai atlikta buvo operacija, ar teisingas sprendimas „daryti viską ką galėjo“ o gal reikėjo daryti tai „ką reikėjo“. O gal net daryti nereikėjo nieko, nes tai nepakeitė ligos eigos tik ir gydantieji, ir ligonis ir jo giminės privargo ir prisikentėjo?
Ketvirta dilema, kuri išplaukia iš trečiosios yra ta, kad norint nustatyti ar gerai tirtas ar gydytas ligonis, reikia turėti standartą, su kuo lyginame.
Visi Lietuvoje matome, kad valstybinė politika tikrai neatliepia to, ko nori ligoniai. Neatliepia ji ir to, ko nori visuomenė, ko nori medikai, ko nori rezidentai ar medicinoje dirbantys mokslininkai. Todėl siūlau organizuoti diskusiją, kuri leistų suformuluoti Lietuvos sveikatos strateginę programą ne keliems sveikatos administratoriams, ar net gerbiamiems Seimo nariams, o platesniam suinteresuotų žmonių, ligonių organizacijų, LGS, slaugytojų, Jaunųjų medikų, Mamų ir tėvų forumų, ligoninių asociacijų, universitetų ir aktyvių piliečių ratui atsakant sau ir visuomenei:
-
Kaip Lietuvos sveikatos sistemą įsivaizduojame dabar ir tolimesnėje ateityje;
-
Kaip su galimybe ligoniui gauti geriausią prieinamą ir galimą pagalbą?
-
Kokie esminiai momentai būtų nustatant visuomenės, ligonių ir valstybės bei sveikatos priežiūros tinklo tarpusavio santykį;
-
Ar žavimės skandinavišku modeliu, kurio tik dalis patinka skandinavišką socializmą propoguojantiems politikams ir sveikatos politikams, ar krypstam į tarybinių laikų sveikatos sistemą atgal į Semaško modelį, ar sukame link JAV egzistuojančio? Gal liekame prie Europinio modelio?
-
Koks sveikatos priežiūros tinklas Lietuvoje turėtų būti formuojamas?
-
Kaip su standartais?
-
Kaip su beprotišku administraciniu, biurokratiniu krūviu medikams ir atskiroms gydymo įstaigoms?
-
Kaip reiktų vertinti PSDF garantuojamas paslaugas, kiek ir kokių. Ar išdrįsime pasakyti, kad PSDF nepajėgi apmokėti visko ir padarysime vietos investuoti pinigus į sveikatos priežiūrą privačioms, papildomo draudimo kompanijoms?
-
Koks požiūris į konkurencijos sudarymą tarp atskirų valstybinio draudimo kompanijų (kaip Izraelyje) išardant Valstybinę ligonių kasą?
Atsakymai į šiuos ir kitus aktualius klausimus bei Nacionalinis susitarimas dėl tolesnio sveikatos sistemos likimo, o ne susitarimas tik dėl medikų algų, padėtų radikalioms permainoms organizuojant sveikatos priežiūros sistemą Lietuvoje ir atliepiant tai, ko reikia ir ko nori ligoniai. Bet pradžioje reikia kad ir ligonių balsas būtų išgirstas.
Turime suprasti, kad ligoniai ne visada būna kritiški savo sveikatos, gydytojų ir visos sveikatos priežiūros sistemos atžvilgiu. Tačiau jų balsas turi būti išgirstas ir tik tada visų deklaruojamas jautrumas su trupučiu proto padės stiprinti pasitikėjimą Valstybe ir jos sveikatos priežiūra. O tada, dėl visuomenės spaudimo, atsiras ir papildomi pinigai sveikatos priežiūrai, o ir tie kurie skiriami, nebus išmėtomi vėjais.
Prof. Dainius Pavalkis yra LSMU Kauno klinikų gydytojas chirurgas, Europos Komisijos, Sveikatos mokslų patarėjų grupės narys, buvęs švietimo ir mokslo ministras.
