Dabartinė arba kita valdžia turės grįžti prie universitetų ir visuomenės, valstybės santykio, nes be to, nebus jokios aukštojo mokslo reformos, nebus Lietuvai ateities moksliniuose tyrimuose ir inovacijose ar aukštų technologijų kūrimo, diegimo ir pardavimo kitiems srityse. Universitetai, ilgą laiką buvo laikomi tomis institucijomis, kurios daro mokslo atradimus ir žinias perduoda mokomoms ateities kartoms, kurios toliau sprendžia iškylančius visuomenės iššūkis. Niekas labai nepasikeitė, tik atsirado platesnis universitetų egzistavimo tikslo suvokimas, o būtent universitetų įtaka visuomenės procesams (societal impact, angl.) tampa vienu iš pagrindinių uždavinių.
Jungdama universitetus bet kuri valdžia turės grįžti prie universitetų sutarčių su Valstybe, nes negali vieni būti absoliučiai autonomiški, o valstybė ir visuomenė – tik mokanti pinigus. Čia ir Konstitucinio Teismo teisėjų darbo trukmės ir darbo po kadencijos klausimas būtų vietoje. Gal tada nebūtų tokio ilgo Konstitucijos dvasios aiškinimo apie universitetų autonomiją, vieninteliu tikslu, kad gautų profesoriaus vietą kuriame nors universitete.
Tariamoji universitetų autonomija, atsiradusi pasaulietinės valdžios iniciatyva universitetams ir mokslo žmonėms ginti nuo bažnyčios persekiojimo, kaip nutiko Kopernikui, Galileo Galilėjui ir kitiems mažiau žinomiems, tapo universitetų persitvarkymo, uždarumo, virimo savo sultyse, noro turėti savo, o ne visuomenės gyvenimą, turėjimo savo pinigus ir norą leisti juos kaip išmano, o ne taip, kaip reikia valstybei, visuomenei, galų gale miestui ir pramonei, ir taip toliau ir panašiai.
Universitetai turi turėti akademinę autonomiją, mokslininkai turi turėti akademinę nepriklausomybę, universitetų bendruomenė turi turėti galimybes tvarkytis universitetų viduje, bet santykis su valstybe ir visuomene yra santykis, santykiauja mažiausiai du, gal trys veikėjai – universitetas, valdžia (nuo Dievo) ir visuomenė. Reikia pabrėžti, kad Lietuvos universitetai nėra jokia išimtis Europos Sąjungos kontekste, beveik visur taip pat, kai kur dar blogiau universitetams ir jų darbuotojams likus valstybės tarnautojais.
Todėl universitetų persitvarkymas, pertvarkymas ir sutvarkymas irgi negali būti matomas tik kaip valdžios reikalas. Valdžios reikalas, atstovaujant visuomenei, yra pasakyti, ko valstybei ir visuomenei reikia. Pavyzdžiui, kaip reikia rengti žmones, pasiruošusius gyvenimui konkurencinėje aplinkoje, o ne įsisavinusius nn disciplinų.
Valstybei reikia žmonių, suprantančių, kaip padėti socialinei paramai pasiekti reikalingus žmones, padaryti visus laimingesnius su mažesniais finansiniais ištekliais. Kaip parengti žmones, sugebančius derinti inžinerijos žinias, kinų kalbą, tarptautinės politikos ir ekonomikos mokslų žinias su prekyba, rinkodara ir daile. Ir taip toliau ir panašiai. To turi pareikalauti, net nepaprašyta, valstybė. Bet kaip pasiekti rezultatų, kokiu keliu eiti, turi parengti universitetų profesionalai, ne valdžia.
Čia, ko gero, ir glūdi didžiausias valdžios ir universitetų konfliktas, neleidžiantis toliau judėti darant tai, kas reikalinga visuomenei ir valstybei, aklai ginant universitetų autonomijos idėjas ir savo gyvenimą.
Vienkiemių Lietuvos mentalitetas veda prie situacijos, kaip galime padaryti proveržį, bet kadangi reikia prasiveržti pro kaimyno tvorą ar skiriančią vagą – nieks nesiryžta. Taip ir trepsim savo kiemo dumble, taip ir neleidžiame savo studentams pasivaikščioti po kaimynų kiemą, nuvažiuoti į kitus kraštus, kur žmonės primiršo baimę, kur gal net ir neturėjo vienkiemių, pamatyti, kad su esamomis pajėgomis galime padaryti daug daug daugiau.
Tik reikia nebijoti nei savęs, nei savo tautos, nei savo piliečių ir net savo valdžios, kokia ji bebūtų. Visos valdžios pakeičiamos, be šakių, ar su šakėmis, su dainom ar su iškiliais serialais ir žemės ūkio pinigais, su energetika ar be jos, su rusų baime ar be jos. Reikia nebijot ir akademinės bendruomenės nariams, kad liks be nieko, kad mirs iš bado. Nemirs ir neliks nereikalingi ir užmiršti, jei turi Dievo dovaną ne tik imti iš visuomenės ir valstybės, bet ir jai ką nors duoti.
Tik nereikia bijoti, nes baimė diktuoja neteisingus, instinktyvius ir trumpalaikius sprendimus. Dėl to ir trypčiojame savo universiteto kieme prie vartų, bijodami juos atverti ir išeiti ar kitus įsileisti.
Nereikia bijot.
Prof. Dainius Pavalkis yra LSMU Kauno klinikų gydytojas chirurgas, Europos Komisijos, Sveikatos mokslų patarėjų grupės narys, buvęs švietimo ir mokslo ministras
