Kiek atsitraukus nuo tiesioginės sveikatos priežiūros kritikos, atsitraukus nuo pinigų, valdymo svertų, ligoninių tinklo, eilių poliklinikose tikrai visiems kartu verta pagalvoti, ko reikia ligoniui. Tik, kaip matysime, kalbėti vien apie ligonio poreikius visiškai nerealu, nekalbant apie sistemines sveikatos priežiūros problemas, juo labiau, kad šių problemų aptarimo viešoje erdvėje šiais metais praktiškai nebuvo.
Pirmiausiai reikia nesusirgti. Bet čia labiau sveikuolių dienos tematika. Susirgęs žmogus tampa ligoniu. Susirgus žmogui visai nesvarbu, kokia sveikatos sistema egzistuoja, valdiška ji ar privati, mokama iš valstybės reguliuojamo draudimo fondo ar privačių kompanijų, nesvarbu ar ministras vienoks, ar kitoks, ir net nelabai svarbu kokia valdžia Lietuvoj.
Ligoniui svarbu keli dalykai, kuriuos paanalizuosime.
Pradžioje reikia bent ligonių balsą išgirsti. Ir tada, neišradinėjant dviračio, pradėti gydyti jau daugelį metų sergančią pačią sveikatos sistemą.
Pirmas noras yra tiesiog gauti sveikatos paslaugas (negražus man tas žodis paslaugos) tada, kada reikia – t.y. laiku. Labiausiai ligoniai piktinasi eilėmis pas gydytojus, net nesvarbu pas kokius. Sutikime, kad pacientui visiškai tas pats, kaip paslaugų teikimą organizuoja valstybė, pas kokio „lygio“ specialistą jis turi kreiptis ir pan. Ligoniui svarbu, kad jam būtų suteiktos paslaugos kiek įmanoma greičiau. Eilės paslaugai gauti yra visų blogybių, net ir ligonių stūmimo į privačias poliklinikas ar net (kas galėtų paneigti) prievartavimo kyšiui sąlyga bandant „prieiti be eilės? Tačiau niekur pasaulyje nemačiau situacijos, kad pacientas sugalvojo ir ateina pas gydytoją, kada nori, be eilės, be siuntimo, be pinigų.
Daugelis mums artimų ir tolimų pagal mentalitetą ir pagal finansines išgales šalių yra priverstos riboti paslaugų teikimą. Galime pasakyti – jos visos taiko vienokias ar kitokias kliūtis ligoniams patekti į sistemą. Tai ir laukimo eilės, tai ir „įėjimo į polikliniką arba gulimo į ligoninę“ vienkartinis mokestis, siekiantis nuo „simbolinio“ kelių eurų mokesčio iki keliasdešimt eurų. Tačiau pagrindinis ribojimo veiksnys yra ribotos valstybės galimybės finansuoti sveikatos paslaugas, savo ruožtu sąlygojančios gydytojų, ištyrimo apimčių, lovų ir operacinių pralaidumo trūkumus. Beveik visur. Nelaukia tik tie, kurie moka ypatingai didelius sveikatos draudimo mokesčius ar šiaip turi grynųjų.
Kaip antras noras, tiksliau nenoras yra „tolimas važiavimas“ iki ligoninės ar kitos gydymo įstaigos. Puikiausias pavyzdys JAV karai Vietname ir Irake. Karo medikai turėjo pakankamai panašias tyrimo ir gydymo galimybes, o mirtingumas skyrėsi kelis kartus. Jis buvo daug mažesnis neteikiant pagalbos vietoje, ir kaip visi esame matę filmuose, greita evakuacija iš karo zonos į aprūpintą ligoninę gelbėjo gyvybes. Taikos sąlygomis ir taikos ligomis sergant tokio didelio skirtumo gal ir nėra, bet ... Dėl vieno visi turime sutikti, kad šeimos gydytojas, ar net slaugytoja su aukštuoju, turi būti prie pat ligonio, kiekvienam kaime, rajone ir teikti didžiąją dalį gydymo reikalingo žmonėms vietoje. Šių gydytojų turi daugėti, nes jų kiekis, kartu su beprotiško administravimo sumažinimu leis pasiekti tai, ko nori ligonis – nelaukti kelias savaites apsilankymo. Kartu turi būti užtikrintas ligonių patekimas tyrimams ir gydymui ten, kur tai moka daryti. Kad ir už 150 km, nes situacija, kai skubi pagalba turi būti suteikta per minutes ar pusvalandį yra reta, ir vistiek ji bus suteikta tam pasirengusiuose centruose.
Būtina paminėti, kad išsivystęs pasaulis vertinant sveikatos priežiūros paslaugų teikimo galimybes, jau senai nebevertina kilometrų skaičiaus, o vertina patekimo pas specialistus laiką. Ir šis laikas yra susijęs su ligonio būkle – jei reikia skubios specializuotos pagalbos, ligonis turi būti saugiai ir greitai nugabentas pas artimiausią tokį specialistą; jei sveikatos problemą yra kompetentingas išspręsti šeimos gydytojas – jis tą ir turi ir privalo padaryti. Nepamirškime, kad didžiojoje dalyje išsivysčiusių šalių net 80 proc. sveikatos problemų sugeba išspręsti šeimos gydytojai. Kadangi Lietuvoje šis rodiklis gerokai mažesnis, kyla natūralus klausimas – mes to nenorim ar negalim?
Trečias dalykas, apie kurį per mažai diskutuojame, bet apie kurį pradeda kalbėti tiek sveikatos politikai, tiek ir ligonių organizacijos, kai paprastai ir neteisingai medikų darbas vertinamas pagal aptarnavimo mandagumą, palatos grožį ir psichologinį komfortą, o ne pagal įtaką sveikatai, tolesnei gyvenimo kokybei ir trukmei.Niekam ne paslaptis, kad didžioji dalis pacientų skundų dėl „netinkamos gydymo kokybės“ iš tikrųjų yra sąlygotos paciento netenkinančio medicinos personalo bendravimo su juo. Medikų bendruomenė net diskutuoja, kad ligonis gydymo įstaigoje tampa „klientu“ kuris nelabai žino ką perka (mat viskas suvyniota į gražių žodžių popieriuką, gražią arba nelabai aplinką) ir kurio negina vartotojų teisių apsaugos įstatymai visoje Europoje, nes nežino kaip ginti.
O turėtų, nes tik specialistas gali įvertinti, ar teisingai buvo pasirinkta gydymo taktika, ar teisinga ir gerai atlikta buvo operacija, ar teisingas sprendimas „daryti viską ką galėjo“, o gal reikėjo daryti tai „ką reikėjo“. O gal net daryti nereikėjo, nes tai nepakeitė ligos eigos, o tik ir gydantieji, ir ligonis bei jo giminės privargo ir prisikentėjo? O ir taip „varganas“ Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas apmokėjo už paslaugas, nors jau prieš „darant viską, ką galima“ buvo aišku, kad tai neatneš jokios naudos pacientui.
Ketvirta dilema, kuri išplaukia iš trečiosios ir yra ta, kad norint nustatyti ar gerai tirtas ar gydytas ligonis, reikia turėti standartą, su kuo lyginame. Jei lyginsim su prieš 100 metų egzistavusia praktika – mes dirbam ne taip. Jei lyginsim su ta, kuri gal ir bus po 50 metų – mes darom nesąmones (ir stebėsis mokslo žmonės, kaip tada tokia didelė ligonių dalis pasveikdavo, ir sakys – klastojo rezultatus, išdykėliai). Todėl ta praktika, kad valstybėje nėra standartų yra nepriimtina, pirmiausiai ligoniams, tačiau turėtų būti nepriimtina ir sveikatos politikams.
Standartų įvedimas, net pakankamai plačių, turi tiesioginį ryšį su gydymo kokybe, bet dar daugiau su sveikatos priežiūros sistemos valdymu, nes atsiranda atskaitos taškas, pagal ką reikia skaičiuoti skiriamus finansinius, žmogiškuosius ir kitus išteklius. Ir tada paaiškės, kad kiekvienoje poliklinikoje reikia kardiografo ir ultragarsinio tyrimo aparato, bet ne kompiuterinės tomografijos ar kaulų tankio matavimo aparato. Tada taip pat paaiškės, kad valstybė pagaliau turės savo gyventojams aiškiai pripažinti, kad ji neturi finansinių galimybių „čia ir dabar“ visiems suteikti norimų paslaugų, ir dar „aukščiausios kokybės“. Neabejoju, kad visiems sveikatos politikams (buvusiems ir esamiems) tai aiškiau nei aišku, bet, prisidengdami begalinio rūpesčio Lietuvos gyventojų (t.y. rinkėjų) sveikata jie tiesiog nedrįsta apie tai prasitarti...
Penktoji dilema, jau aiškiai tolstanti nuo tiesioginio ligonių intereso, bet ne mažiau svarbi, yra kaip pasaulyje gerinama tyrimų ir gydymo kokybė. Pirmiausiai - per standartus ir daugiau mažiau griežtas rekomendacijas. Baisiausia Lietuvoje bus tai, kad priimant standartus paaiškės, kad vertinant turimą personalą, aparatūrą, atliekamų procedūrų ar operacijų skaičių didelė dalis ligoninių negali toliau dirbti. Pirmosios tokius pavyzdžius pateikė JAV sveikatos draudimo kompanijos, ieškojusios, kaip pigiau „prasisukti“ gydant apdraustuosius. Paaiškėjo vienas paprastas dalykas, kad ten, kur ligonių, procedūrų ir operacijų kiekis yra didesnis, gydymo rezultatai geresni. Tai ypač pasakytina apie kardiologiją, kardiochirurgiją, vėžio operacijas ir pan.
Ir Lietuvoje pilnai pasiteisino gimdymų, ypač komplikuotų gimdymų, koncentravimas keliuose centruose, ir gimdymų ribojimas ten, kur tokios patirties nėra (kokia gali būti klinikinė patirtis, jei per dieną gimdymo skyriuje gimdo mažiau nei po vieną gimdyvę?) Pagal nėščiųjų ir naujagimių mirtingumą lenkiame gerokai turtingesnes šalis. Mums net pavydi. Dar vienas žinomas pavyzdys - sergantieji širdies infarktu. Jei jie iš karto patenka į tinkamą centrą su invazine kardiologija, širdies kraujagyslės laiku stentuojamos ir/ ar operuojama, išgyvenamumas ir tolesnio gyvenimo kokybė yra nepalyginamai geresnė nei tų, kurie “atlaiko” infarktą namuose ar “diagnozės nustatymui” gydomi tam nepritaikytoje ligoninėje ir praranda dalį širdies raumens. Plačiau apie ligoninių palyginimą ir gydomojo darbo apimčių įtaką gydymo rezultatams, ypač chirurgiškai gydant onkologines, smegenų ar širdies ir kraujagyslių ligas, galite pažiūrėti tinklapyje.
Todėl, prisimindami visą sveikatos ir sveikatos apsaugos sistemos tikslą tarnauti sveikam ir sergančiam žmogui, visi, kam rūpi, turėtume kartu prašyti - kas Dievo, kas valdžios ar likimo, – ne tik geresnės sveikatos, bet ir radikalių permainų organizuojant sveikatos priežiūros sistemą Lietuvoje, visų pirma atsižvelgiant į tai, ko reikia ligoniams ir ko jie nori iš sveikatos sistemos, mokėdami mokesčius. Bet pradžioje reikia bent ligonių balsą išgirsti. Ir tada, neišradinėjant dviračio, pradėti gydyti jau daugelį metų sergančią pačią sveikatos sistemą.
To ir linkiu sveikatos apsaugos politikams po alkoholio įstatymo priėmimo.
Viskas bus gerai,
Jei dievais nebus daktarai
Ir politikai
Prof. Dainius Pavalkis yra LSMU Kauno klinikų gydytojas chirurgas, Europos Komisijos, Sveikatos mokslų patarėjų grupės narys, buvęs švietimo ir mokslo ministras.