Mokytojų psichologija, vedanti bendradarbiavimo keliu, meilė žmogui ir net mokiniui yra būtina normaliam, pozityviam aplinkos ir gyvenimo suvokimui. O kaip tai derinasi su neva normaliais profesinių sąjungų reikalavimais tiems mokytojams streikuojant?
Dauguma žmonių, politikų, Seimo narių, švietimo sistemoje dirbančiųjų žino ir supranta, kodėl turime šią problemą ir niekaip nerandame jos sprendimų būdų. Tik bijo atsakyti ir sau ir kitiems, kad minkome sovietmečio paliktą švietimo sistemą (beje, ir sveikatos priežiūros) – padailiname, pagražiname ir vis papildomai finansuojame. Tačiau kaip nesijautė mokytojas Mokytoju, taip ir nesijaučia. Rodos, laukia CK plenumo nutarimų, kol kas nors pasakys, kaip savo žinias, patirtį, meilę, supratimą atiduoti jaunąjai kartai.
Gyventojų, ypač vaikų ir jaunimo, skaičiaus mažėjimas, kuris, prognozuojama tęsis dar 7–9 metus, neleido, neleidžia ir neleis švietimo problemų išspręsti galutinai. Visus nervinanti, mokiniams ir mokytojams, administracijoms ir politikams piktumą bei nusivylimą kelianti reforma turės tęstis. Nei viena valstybė neišlaiko lavinimo sistemos, kuri yra neefektyvi mokslo kokybės ir resursų protingo naudojimo požiūriu.
Mokinys tapo vos ne preke, o tai ir toliau mažina mokyklų suinteresuotumą „spausti mokinius“, kad jie dirbtų, įgytų žinias.
Krepšelių sistema, kurios pseudoprivalumais vis dar giriasi liberalai, kaip mokyklų finansavimo sistema gal ir turėjo teigiamą reikšmę parodant švietimo sistemos netolygumus ir problemas, tačiau mokinių skaičiaus kitimai neprivedė prie visuomenėje priimtinos struktūrinės reformos principų įtvirtinimo, nesuformavo požiūrio švietimo sistemoje, kad ne mokiniai yra tam, kad mokyklos uždirbtų pinigų, o mokyklos ir mokytojai yra tam, kad mokiniai gautų žinių ir gebėjimų.
Mokinys tapo vos ne preke, o tai ir toliau mažina mokyklų suinteresuotumą „spausti mokinius“, kad jie dirbtų, įgytų žinias (tai puikiai liudija paskutiniai PUPA testai ir valstybinių egzaminų rezultatai). Kita vertus, dingsta ir mokytojų motyvacija kaip nors ir ko nors daugiau reikalauti. Nes išeis mokinys – išeis pinigai.
Kur dingsta pinigai švietimo sistemoje? Vertinant tarptautinių finansinių organizacijų analizę, švietimui yra skiriama pakankama Lietuvos biudžeto dalis (nors abejoju). Bet mokytojų streikas sako ką kita. Trūksta.
Trūksta dėl to, kad išlaikome daugybę nereikalingų pastatų, kuriuos šildome, remontuojame, sistemoje dirba per daug mokytojų (čia jau demografinė problema), kurie negali dirbti visu krūviu, daug lėšų pasiskirsto švietimo įstaigų administracijos, o ne tiesiogiai ugdymą atliekantys mokytojai.
Peršasi išvada, kad mokytojai teisūs, nes jie yra tapę per paskutinį dešimtmetį susikaupusių problemų švietimo sistemoje įkaitais. Neišsprendus sistemiškai švietimo problemų, apie kurias buvo kalbama ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus susitikime su Europos Švietimo profesinių sąjungų generaliniu direktoriumi Martinu Romeriu pernai pavasarį (struktūra, tinklas, mažos mokyklos, algos, etatinis darbo apmokėjimas, socialinės garantijos, kvalifikacijos kėlimas, naujų mokytojų ruošimas, visuomenės požiūris, valdžios požiūris...), streikai nesiliaus. Todėl diskutuoti apie ilgalaikius sprendimus šioje sistemoje būtina. Niekur nedingsime.
Dainius Pavalkis yra buvęs švietimo ir mokslo ministras, socialdemokratas