O jei pažvelgtume plačiau – kontroversiškų grupių diskriminavimas lengvai perauga į požiūrio normą, kad patys kalti yra visi, kurie iškrenta iš neva tobulos visuomenės paveikslėlio rėmų.
Visuomenė linkusi moralizuoti ir smerkti ŽIV sergančius asmenis – juo labiau atliekančius bausmę įkalinimo įstaigose. Dauguma jų užsikrėtė vartodami švirkščiamuosius narkotikus, dalis – parduodami sekso paslaugas, todėl įprasta manyti, kad patys „prisidirbo“, todėl visuomenė neturi jų gelbėti savo sąskaita. Visuomenė linkusi manyti, kad šios grupės išnyks, jeigu joms bus sukurtos nepakenčiamos sąlygos. Tačiau pasaulis daugybę kartų įsitikino, kad taip nebūna. Priešingai – diskriminacija gilina sergamumo ŽIV problemą. Anot Pasaulio Sveikatos Organizacijos (PSO), kova su ŽIV ir AIDS bus sėkminga tik sprendžiant žmogaus teisių problemą.
Šalys, kurios žmogaus teisių klausimą pasirinko pamatine vertybe, yra turtingesnės, geriau ekonomiškai ir socialiai išsivysčiusios.
Tai suprato ne tik brandžios demokratijos – nediskriminuoti kalinčių ar laisvėje esančių ŽIV užsikrėtusių žmonių, ypač sveikatos apsaugos srityje, prisivertė net ir valstybės, kurioms tolimos demokratinės vertybės. Tai daroma ne tik saugant užsikrėtusiųjų sveikatą ir gyvybę – taip mėginama sustabdyti epidemiją ir apsaugoti likusią visuomenės dalį, kuri galvoja, kad kuo blogiau bus įkalintiems ŽIV ligoniams, tuo geriau bus kitiems. Tačiau jų diskriminacija, laiku nesuteikiant tinkamo gydymo, gali atsisukti prieš pačius moralizuotojus – ligai plintant, rizikoje atsiduria daug platesnė visuomenės dalis, pavojuje gali atsidurti kiekvieno šeimos narys. Daugelis galvoja, kad reikia gyventi labai nuodėmingą gyvenimą, kad užsikrėstum ŽIV – visai nebūtinai.
Mūsų šalyje dažnai tenka girdėti tokį argumentą: kai būsime turtingi kaip Šiaurės šalys, galėsime pasirūpinti ir kalinių arba kitų visuomenės paraštėse atsidūrusių žmonių sveikata, o dabar mūsų lėšos ribotos. Tačiau priežasties ir pasekmės ryšys yra kaip tik priešingas – šalys, kurios žmogaus teisių klausimą pasirinko pamatine vertybe, yra turtingesnės, geriau ekonomiškai ir socialiai išsivysčiusios.
Nei vienoje valstybėje neegzistuoja vienalytė tobula visuomenė – ji visada fragmentiška ir prieštaringa. Bet kiekviena valstybė gali pasirinkti, ar politiniu lygiu žmogaus teisių klausimą iškelti aukščiau už skirstymą į labiau vertus pagarbos bei pagalbos ir mažiau vertus.
Pagarba žmogaus teisėms, kaip ir nepagarba, pasireiškianti mažų ir socialiai jautrių grupių atžvilgiu, ilgainiui pasklinda plačiau. Dalies visuomenės grupių diskriminavimas nesunkiai perauga į požiūrio normą, kad patys kalti yra visi, kurie iškrenta iš neva tobulos visuomenės paveikslėlio rėmų – ir tie, kurie neįgijo išsilavinimo, todėl neprisitaiko darbo rinkoje, ir tie, kurie gyvena nepritekliuje ir t.t.
Objektyviai vertinant, Lietuva jau yra viena iš pasiturinčių valstybių – pirmame penkiasdešimtuke iš daugiau nei 200 šalių. Man tenka daug keliauti po pasaulį – patikėkite, mes gerai gyvename. Tik nelabai skaidriai naudojame (tvarkome) valstybės resursus ir žmogaus teisių klausimas mus paveda. Dėl to šalyje didelė atskirtis, kas lemia, jog žmonės jaučiasi negerbiami, todėl nelaimingi. Jeigu mes laikysimės diskriminavimo ir moralizavimo politikos, niekada nepasieksime Šiaurės šalių gerovės lygio.
Dainius Pūras yra Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos Specialiųjų procedūrų koordinavimo komiteto pirmininkas.
