Nemaža dalimi visa tai vyksta, nes stokojame ne tik valios kietai apginti liberaliosios demokratijos idėjas savo viduje, bet ir autoritetingų praktinių bei idėjinių instrumentų aiškiai, nedviprasmiškai atskirti save nuo šio naujo nihilistinio pasaulio šauklių.
Po Antrojo pasaulinio karo Niurnbergo tarptautinis karinis tribunolas aukščiausiu lygmeniu pasmerkė nacizmo ideologiją ir nusikaltimus bei jų vykdytojus. Po jo nuosprendžių atviras nacizmo imitavimas iki šiol yra tabu normaliose civilizuoto pasaulio valstybėse.
Deja, kritus Berlyno sienai ir žlugus sovietiniam blokui, Šaltojo karo nugalėtojai nepanoro iki galo pribaigti komunistinio monstro ir iš esmės pakartojo Pirmajame pasauliniame kare padarytą klaidą – tada nenugalėjus Vokietijos iki galo, Antantės kariams neperžengus Vokietijos sienų, buvo sudarytos prielaidos formuotis revanšistinėms nuotaikoms, kurios atvedė prieš dešimčių milijonų prarastų gyvybių po dvidešimties metų. Ir tik vėliau, galutinai nugalėjus Vokietijos ir Japonijos imperinį pradą, buvo sukurtos normalios sąlygos vystytis šių valstybių visuomenėms be fašistinio mąstymo užkrato.
Dabar, kaip ir 1918-aisiais, ir vėl per greitai buvo patikėta pasaulio istorijos pabaiga, per daug investuota į tikėjimą, kad iki galo nesugriuvusių imperijų charakterį gali pakeisti tarptautinės organizacijos ar jų įtraukimas į globalios prekybos tinklus. Pamiršta Vladimirui Leninui priskiriama tezė, kad „kapitalistai parduos mums virvę, ant kurios juos pakarsime“. Komunizmo nusikaltimai taip ir nebuvo autoritetingai tarptautiniu lygiu ištirti bei pasmerkti, todėl atgimė nauja forma – rusiškojo fašizmo arba, paprasčiau tariant, rašizmo.
Kokie yra rašizmo bruožai?
Rašizmas yra Rusijos valstybės propaguojama nekrofilinė ideologija, eliminavusi ateities matmenį. Visų pirma, ji yra perdėtai susikoncentravusi į sovietinės-imperinės praeities šlovinimą, įskaitant Baltijos šalių užgrobimą ir kitų sovietinio totalitarinio režimo nusikaltimų teisinimą.
Pavyzdžiui, visiškai pateisinamas Molotovo – Ribentropo pakto sudarymas, nors jis buvo pasmerktas kaip niekinis net pačios SSRS 1989 metais. Už tiesą apie šį paktą, kad jis lėmė Lenkijos užpuolimą ir Antrojo pasaulinio karo pradžią, būtumėte net įkalintas dabartinėje Rusijoje.
Taigi su sovietinės praeities balinimu ir heroizavimu neišvengiamai susijęs sisteminis istorijos klastojimas (pavyzdžiui, grįžimas prie sovietų melo, jog Katynės žudynės – nacių darbas) ir manipuliavimas istoriniais faktais nusikalstamais tikslais, ir, be abejo, atitinkamos dezinformacijos kampanijos, be kita ko, išnaudojant socialinių medijų platformas. Visa tai veikia kaip pagrindas nuolatiniams konfliktams kurstyti ir karo propagandai.
Antra, rašizmas – tai rusų pasaulio koncepcija, teigianti, kad egzistuoja vienintelė nedaloma rusų tauta, o ukrainiečiai ir baltarusiai yra jos neatskiriamos sudėtinės dalys. Pagal ją taip pat rusų pasauliui priskiriama viskas, kur tik yra vadinamųjų rusakalbių, apskritai rusų kalba gebančių bendrauti žmonių.
Politiškai nepriklausoma ukrainiečių ir baltarusių tapatybė prilyginama vieningo rusų pasaulio išdavystei ir iš esmės laikoma kažkuo tarp istorinės klaidos ir Vakarų specialiųjų tarnybų konspiracijos. Ukrainiečių ir baltarusių kalbos laikomos iškrypėliškomis, o atskiros šių tautų istorijos ir kultūros tiesiog negali būti. Iš agresijos prieš Ukrainą matome, jog kiekvienas, laikantis save ukrainiečiu ir kalbantis ukrainietiškai, rusiškos propagandos yra laikomas nacistu ir banderovcu.
Trečia, rašizmas skelbia, kad kitos valstybės, įskaitant Baltijos šalis, atsiradusios buvusios Rusijos imperijos (arba SSRS) teritorijoje, traktuojamos kaip atsitiktiniai ir laikini abejotino teisėtumo Vakarų kontroliuojami dariniai, į kuriuos galima teisėtai turėti teritorinių bei bet kokių kitokių pretenzijų.
Apskritai tokių „marionečių“ naikinimas yra Rusijos misija ir savaime laikytinas būtinu bei teisėtu. Prisimenu, kaip 2016 metais vienas Rusijos „konstitucinio teismo teisėjas“ smulkmena vadino Krymo aneksiją, nes „maža kas per pastaruosius 120 metų keitėsi prie Rusijos sienų“.
Ketvirta, rašizmas skelbia Rusijos išskirtinių interesų ir įtakos sferą, kuri yra struktūriškai panaši į Molotovo-Ribentropo paktą ir siekia tokios pasaulio tvarkos, kurioje didžiosios valstybės dalintųsi įtakos sferas be jokių atodairų į kokias nors taisykles. Savaime suprantama, mažesnės valstybės šioje pasaulėžiūroje jokiu būdu negali pačios rinktis kolektyvinio saugumo garantijų ar ekonominių aljansų.
Šiuo požiūriu galima prisiminti 2021 m. pabaigoje Rusijos pateiktą pasiūlymą be jos sutikimo Ukrainai nevykdyti net pratybų kartu su NATO šalimis ir apskritai atitraukti visas sąjungininkų teritorijoje dislokuotas NATO šalių pajėgas iki linijos, egzistavusios prieš NATO plėtrą į Vidurio Europą 1997 m.
Penkta, rašizmas propaguoja tariamą rusų tautos pranašumą ir išskirtinę misiją ginant vadinamąsias „tradicines krikščioniškas (ortodoksines) vertybes“. Rusai skelbiami vienintele tauta, savo dvasinėmis sankabomis besipriešinanti tariamai žalingai Vakarų įtakai, „genderistinei“ ideologijai ir panašiems vadinamiesiems nuokrypiams nuo daugumos ir bažnyčios linijos.
Iš esmės rašizmas – antihumanistinė ir tironiška ideologija, skleidžianti netolerancijos individualioms teisėms, tautinės neapykantos, moterų ir LGBT bendruomenės diskriminacijos idėjas. Moters vieta, aišku, gimdyti ir būti prie puodų. LGBT gi – priešas Nr. 2 po Ukrainos, tyčia painiojamas su pedofilija, zoofilija ir panašiais iškrypimais.
Suprantama, rašizmas propaguoja autoritarizmą, diktatoriaus kultą, kaip rusų nacionalinio identiteto elementą. Kaip dar 2020 metais Venecijos komisijoje pristatydami autoritarinio pobūdžio konstitucijos pataisas (pagal jas V. Putinas gavo teisę būti prezidentu iki gyvos galvos su absoliučiu imunitetu ir gerokai išplėstais įgaliojimais) sakė Rusijos atstovai, valstybės vadovo buvimas virš visų kitų valdžių yra istorinė nacionalinė tradicija.
Kaip ir jos bolševikinė pirmtakė, rašizmo ideologija turi kur kas platesnių, pasaulinės revoliucijos idėjas menančių mizantropinių tikslų – visiškai sugriauti tarptautine teise grindžiamą pasaulio tvarką ir sugrąžinti ją į nuolatinio visų valstybių tarpusavio konflikto būklę. Iš tokių rašizmo ideologinių nuostatų natūraliai išplaukia ir orveliškas pasaulio supratimas, kurio esmė – nuolatinė būtinybė agresyviai plėsti savo įtakos sferas bei konfliktuoti ir kariauti su kitomis valstybėmis.
Šiek tiek perfrazavus filosofo Thomaso Hobbeso mintis, rašizmo galutinis tikslas – sukurti pasaulį, kurioje valstybė valstybei būtų vilkas, o mažesnių valstybių savarankiškas egzistavimas būtų bjaurus, žiaurus ir trumpas, jei išvis įmanomas.
Tačiau, kaip primena George’as Orwellas romane „1984“, totalitarinėse sistemose karas skirtas ne tam, kad būtų laimėtas, o tam, kad būtų nuolatinis. Karo tikslas – ne tiek užkariauti teritorijas, o palaikyti esamą totalitarinės visuomenės struktūrą, kad ji liktų pasyvi ir nepajėgi priešintis režimo pasiskirtai teisei amžinai valdyti.
Šiuo aspektu rašizmo ideologija skiriasi nuo tradicinio tarpukario vokiško ar itališko fašizmo. Kokia pirma mintis šauna į galvą pagalvojus apie Benito Mussolinio ar Adolfo Hitlerio santykį su savo žmonėmis? Tai nuotraukos ir vaizdo įrašai, kuriuose šie diktatoriai iki ekstazės mėgaujasi viešomis kalbomis, renginiais ir paradais.
Rašistinio režimo prigimtis kitokia. Jos simbolis – Covid-19 pandemijos metu ir invazijos į Ukrainą pradžioje vienišas, stalo gale sėdintis Vladimiras Putinas. Fašistinė Italija, nacistinė Vokietija siekė mobilizuoti mases, Putino Rusija – veikiau atvirkščiai. Siekia masių demobilizacijos ir kuo didesnio visuomenės suskaldymo į atomizuotus, tarpusavyje kuo mažiau ryšių turinčius vienetus. Tai ir režimo stiprybė, tačiau kartu ir silpnybė, nes atomizuota, pasyvi visuomenė uoliai negins savo diktatoriaus jo silpnumo akimirką.
Net šiame naujajame Rusijos karo prieš Ukrainą etape Rusija jau daugybę kartų visiškai neideologiškai priimdavo naują realybę, kai vakariečiai kartu su ukrainiečiais sugebėdavo pademonstruoti jėgą, nors prieš tai grasindavo branduoliniais ginklais ir totaliniu karu.
Rašistinis režimas nurijo piliulę ir po sėkmingų ukrainiečių kontrpuolimų Charkive bei Chersone, ir po sėkmingo puolimo Kurske, ir po JAV leidimo smogti ilgojo nuotolio ginklais, ir po sprendimų tiekti „HIMARS“ sistemas, „F-16“ naikintuvus, ir po keliolikos naujų sankcijų paketų. Rašistinis režimas apsimetė, kad nieko nenutiko po artimiausio sąjungininko Basharo al Assado režimo griūties Sirijoje. Ateis laikas, kai dauguma Rusijos žmonių lygiai taip pat apsimes, kad niekada nebuvo nei Putino, nei karo Ukrainoje, nei rašizmo.
Tarptautinis tribunolas rašizmo nusikaltimams tirti
Tiesa ir ryžtas kautis – geriausias ir praktiškiausias ideologinis atkirtis dabartinei rašizmo ideologijai. Prieš keletą savaičių Europos Komisijos, Europos Tarybos, Ukrainos ir 37 valstybių ekspertai nustatė teisinius pagrindus, kuriais remiantis bus įsteigtas Specialus tribunolas agresijos prieš Ukrainą nusikaltimui tirti. Visi jie taip pat išdėstė pagrindinius „Šumano statuto projekto“ – pagrindinio teisinio teksto, kuriuo bus reglamentuojama Specialiojo tribunolo veikla, – elementus.
Jį natūraliai papildo pergalė Europos Parlamente, kuriame sausio mėnesio plenarinėje sesijoje priimta istorinė rezoliucija dėl Rusijos dezinformacijos ir istorijos falsifikavimo siekiant pateisinti karą prieš Ukrainą. Joje pirmą kartą tokia autoritetinga paneuropinė politinė institucija įvertino nusikalstamą rašizmo ideologiją. Rezoliucijos 13 punkte rašizmo ideologija, politika ir praktika pasmerkta kaip nesuderinama su tarptautine teise ir Europos vertybėmis.
Tai – tiesioginė aliuzija į nacizmo ideologijos, politikos ir praktikos pasmerkimą Niurnbergo tarptautiniame kariniame tribunole. Taip sukurtas akstinas tai daryti ne tik nacionaliniams parlamentams ir tarptautinėms institucijoms, bet, tikiuosi, ir būsimam tarptautiniam tribunolui, teisiančiam rašistinius nusikaltėlius.
Prisiminus Leonido Donskio mintis, „sakyk ką nori apie Vakarus, bet ten, laimei, iki šiol niekas melo ir klastočių neinstitucionalizavo kaip tiesos.“
