Todėl prašau nepykti dėl ne visada puikios nuotaikos, kai skaitau naujausias žinias iš Ukrainos „Telegrame“ ar gaunu telefone virš 10 pranešimų per dieną apie oro pavojų man labai artimu paskutiniaisiais metais tapusiame Charkive.
Prisipažinsiu, vasario 24-oji asmeniškai man nėra naujo laiko atskaitos data. Nes tokių datų galima rasti daug ir ankstesnių. Man, pavyzdžiui, tokia data galėtų būti kad ir 1999 m. spalio 4 d., kai rusija pradėjo antrą agresiją prieš Čečėniją, ar 2008 m. rugpjūčio 9 d., kai rusija atnaujino agresiją prieš Sakartvelą. Ir tikrai 2014 m. vasario 26 d., kai rusija pradėjo Krymo okupaciją. Pastaroji data ir žymi rusijos agresijos prieš Ukrainą pradžią. Deja, 2022 m. vasario 24 d. čia tik tarpinė stotelė, žyminti dar žiauresnius agresoriaus nusikaltimus.
Vis dėlto vasario 24-oji padėjo atsibusti tiems, kurie nepaisė ankstesnių įspėjamųjų ženklų. Tik ar visiems? Ar nepradedame mes vėl paskęsti malonioje kasdienybėje, nepastebėti ne taip jau toli vykstančio ir mums patiems gresiančio karo? Ar tikrai suvokiame, kad už mūsų Laisvę – ryto sumaištį vežant vaikus į mokyklą, ramius ar įtemptus kolegiškus pašnekesius darbe, triukšmingą savųjų palaikymą futbolo ar krepšinio arenoje, gurmaniškus vakarus restorane ar šėliojimus klube – tiesiogine šio žodžio prasme krauju moka Ukrainos kariai ir karės?
Gyvenimas blindažuose ir apkasuose, kartais virstančiuose purvo voniomis su tikimybe gauti švino dozę, droną-kamikadzę ar bent jau kontūziją, nė iš tolo neprimena mūsų kasdienybės. Prisiminti apie tai nėra itin smagu. Gal todėl mėginame nuvyti niūrias mintis į šoną ir net ignoruoti realybę, kasdien elgdamiesi tarsi niekas nebūtų pasikeitę.
Deja, neišeis. Turime bendrą priešą, kuris nė neslepia ketinimų mus sunaikinti. Kuo toliau, tuo aiškiau ir įžūliau. Jau seniai ir vis intensyviau taikydamas įvairias hibridinio pobūdžio priemones ir rengdamas dirvą užpuolimui.
Taigi vasario 24-oji yra ir tiesiogiai apie mus. Turime įsipareigoti padaryti viską, ką gebame ir kas mūsų valioje, kad Ukraina laimėtų PERGALĘ ir mums! Darau, ką galiu, ir pats – nuo Ukrainos Konstitucijos pataisų apie euroatlantinę integraciją iki pikapų Ukrainos kariams. Kviečiu tai daryti ir Jus! Kas negalite prisidėti kažkaip kitaip, padėti galima paprasčiausiai prisidedant prie akcijos „Radarom“.
Dar kartą pabrėžiu – turime padėti būtent laimėti. Taika, kaip žinia, galima dviem atvejais – pergalės ar kapituliacijos. Mums gi akivaizdu, jog ne kas kita, o Ukrainos PERGALĖ yra mūsų pačių išlikimo ir saugumo garantas. Stenkimės vardan jos, kad patiems nereikėtų kariauti. Razom do Peremogi!
P.S. Tada, po pergalės, tikiu, mes vėl galėsime grįžti į laikus, kai vasario 24-ąją minėsime pirmiausia kaip Estijos nepriklausomybės dieną. Elagu Eesti!
