Viską lemia požiūris. Vienaip nacionalinės komandos varžybų stebėjimas atrodys, kai vaikai bus pakviesti tiesiog „pažiūrėti krepšinio“, kitaip, kai mokiniams paaiškinama, kas yra garbė, kova už savo šalį, pasididžiavimas įveikus šimtus kartų didesnes galimybes turinčią valstybę. Paaiškinus, kad sportas yra kur kas daugiau nei tik žaidimas.
Tautos atgimimo pradžia – 1949 metais Kaune?
Čia verta sugrįžti kelis dešimtmečius atgal. 1949 metai, Lietuva. Okupantai baigia žiauriai nuslopinti partizanų pasipriešinimą, miškuose likę tik apie du tūkstančiai kovotojų, kurie nepasiduoda. Nežinia kodėl, tačiau po masinių 1948 ir 1949 metų tremčių okupantai nutaria būtent Kaune surengti SSRS bokso čempionatą. Galbūt įžūliai siekta parodyti, kad Lietuvoje vyksta įprastas gyvenimas, kai iš tiesų šalis išgyveno didžiulę tragediją.
Taigi 1949 m. liepos 10–16 dienomis Kauno sporto halėje vyko SSRS bokso čempionatas. Visi labiausiai laukė svarbiausios – sunkiasvorių 21 metų Algirdo Šociko ir 32 metų ruso Nikolajaus Koroliovo dvikovos. Rusas buvo laikomas nenugalimu.
Liepos 14 d. stebėti finalinės jauno Lietuvos boksininko ir daugkartinio SSRS bokso čempiono dvikovos susirinko apie 15 tūkst. žmonių. Dar apie 12 tūkst., negalėjusių nusipirkti bilietų, susirinko šalia halės. Ją supo keli raitosios milicijos, kareivių žiedai. Žmonės ropštėsi ant Sporto halės, norėdami per stoglangius stebėti kovą ringe. Kai nevaldoma minia plūstelėjo pro duris, milicija ją bandė raminti šalto vandens srove, tačiau minios jau nesustabdė.
A.Šocikas buvo pajėgesnis, tačiau teisėjas į viršų pakėlė ruso ranką. Žiūrovai pasiuto, pakėlė didžiulį triukšmą, tuomet teisėjai pergalę atidavė A. Šocikui. Tačiau galiausiai rezultatai buvo anuliuoti, o kova dėl čempiono vardo perkelta į Maskvą.
Archyvuose minima, kad publika halėje nuolat demonstravo neapykantą daugkartiniam SSRS čempionui, į jį mestas obuolys, rusą paskelbus dvikovos nugalėtoju, į salę pasipylę ir akmenys.
A.Šocikas buvo pajėgesnis, tačiau teisėjas į viršų pakėlė ruso ranką. Žiūrovai pasiuto, pakėlė didžiulį triukšmą, tuomet teisėjai pergalę atidavė A. Šocikui. Tačiau galiausiai rezultatai buvo anuliuoti, o kova dėl čempiono vardo perkelta į Maskvą.
Archyvų įrašuose pažymima, kad šis emocijų proveržis per bokso čempionatą laikytinas nepasitenkinimo sovietiniu režimu reiškimo per sporto varžybas eros pradžia. Žaidynių aikštelėse, arenose ir stadionuose kildavusios aistros vėliau ne kartą virsdavo triukšmingomis protesto manifestacijomis.
-
M.Balčiūnas – apie Lietuvos pasirodymą, K.Maksvyčio likimą ir olimpinės atrankos rengimą
-
Kuzia apie ištįsusius rinktinės veidus: „Tokie pralaimėjimai nepasimiršta per vieną dieną“
-
Liūtus aikštėje matęs E.Jankauskas džiaugiasi: „Tokios rungtynės leidžia ir verčia patikėti“
-
Įsimintina Latvijos trenerio kalba: „Ne dideli vardai, o vertybės daro žmones ypatingus“
Kaip čekai už Prahos pavasarį keršijo ant ledo
1968 metai. Prahos pavasaris, kai SSRS brutaliai numalšino Čekoslovakijos siekius liberalizuoti komunistinį režimą, bandymus naikinti žiniasklaidos cenzūrą, suteikti žodžio laisvę.
Jau kitais metais Čekoslovakijoje turėjo vykti pasaulio ir Europos ledo ritulio čempionatas, tačiau jis buvo perkeltas į Švediją. Ten čempionais tapo SSRS sportininkai, bet jie abu mačus Čekoslovakijai, kuri pelnė bronzą, pralaimėjo. Šiose varžybose virė aistros iki tokio lygio, kad vienas čekų žaidėjas nukritęs ant ledo vaizdavo šaudymą automatu į rusų rinktinę, rusai varžovus vadino fašistais.
Čekoslovakijos ledo ritulio rinktinė namuose sutikta kaip čempionė, ji tapo pergalės prieš nekenčiamą SSRS simboliu. Abi pusės puikiai suprato, kad ledo ritulys tarp jų buvo daugiau nei žaidimas. 1969 m. naktį iš kovo 28-osios į 29-ąją čekai ir slovakai daugybėje miestų išėjo į gatves atšvęsti antros savo komandos pergalės 4:3 prieš SSRS. Po šių įvykių Maskva dar padidino represijas Čekoslovakijai.
Vilniuje 1977 metais futbolo sirgaliai įsidrąsino
1977 metais kilo neramumai Vilniuje. Tų metų spalio 7 d. buvo priimta nauja SSRS konstitucija, kuri vadinta Brežnevo konstitucijos vardu. Vilniuje visur buvo iškabintos SSRS ir Lietuvos SSR vėliavos. Kaip tik dieną Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkai savo stadione žaidė su Vitebsko „Dvina“ ir laimėjo 3:0.
Besidžiaugiantys žiūrovai patraukė Žaliojo tilto link, ten jų laukė milicijos pareigūnų užtvara. Tačiau minia toliau žygiavo link centro. Pakeliui nuplėšta viena vėliava, pasigirdo šūkiai „Laisvę Lietuvai!“, „Rusai, nešdinkitės iš Lietuvos!“, skambėjo Lietuvos himno posmai. Didesnis susidūrimas įvyko ties Tauro kalnu.
Vėl neramumai kilo po kelių dienų, kai „Žalgiris“ 2:1 įveikė Smolensko „Iskra“. Spalio 10 d. iš stadiono sirgaliai vėl patraukė link miesto centro, žmonių nesustabdė net ir ginkluotos jėgos struktūrų pajėgos gatvėse. Įvyko susirėmimas, galiausiai minia išvaikyta ties dabartine Vinco Kudirkos aikšte. Įvykių dalyviai sulaukė įvairių nuobaudų.
1985, 1986 ir 1987 metais virė krepšinio milžinų kovos. Kauno „Žalgiris“ prieš Centrinį Armijos sporto klubą (CASK). Sabonis prieš Tkačenką. Okupuota maža valstybė prieš nenugalimą armiją, kuri susirenka visus geriausius krepšininkus. Tris kartus iš eilės iškovoti aukso medaliai Lietuvai reiškė kur kas daugiau nei pergalė krepšinio aikštelėje. Tai buvo ir pergalė prieš okupantus.
Štai kodėl sportas nėra vien tik žaidimas. Štai dėl ko mūsų stipriausi sportininkai savo laisvą laiką aukoja Lietuvai. Jie supranta, kad kaunasi ne tik už save, bet už mus visus. Štai kodėl kartais sporto varžybos vaikams yra didesnė gyvenimo pamoka nei įprasta pamoka klasėje.
