Tai, kad jaunos menininkės ir visuomenės veikėjos iškelia smurto prieš moteris tematiką yra teigiamas ir sveikintinas reiškinys. Nenorėčiau, kad mano pamąstymai būtų priimti, kaip noras sudirbti projektą #Superherojės. Tokio tikslo tikrai neturiu, noriu tik polemizuoti apie kelius tikslui pasiekti.
Smurto prieš moteris srityje dirbu trylika metų: esu išbandžiusi ne vieną metodą, skirtą tiek padėti nukentėjusioms, tiek skleisti žinią pasitelkiant socialinę reklamą, todėl gerai žinau, kad labai nelengva (o kartais gal net neįmanoma) pasirinkti ar surasti tikrai veiksmingų strategijų žiniai skleisti.
Todėl šiuo metu aš, kartu su bendraminčiais iš Labdaros ir paramos fondo „Frida“, labiau orientuojamės į darbą su smurto prieš moteris priežastimis, o ne vien į gaisrų gesinimą. Norint įveikti priežastis, mums ne tik reikia kalbėti ir akcentuoti, koks tas smurtas baisus, bet ir ugdyti(s) (save ir artimiausią aplinką, o kas gali – ir visuomenę) gilų lyčių lygybės supratimą.
Gal vis dėl to tikslinga būtų buvę į projektą įtraukti lyčių lygybės ekspertus (mokslininkus ar praktikus)?
Štai šito termino ir dėl nevienodos galios visuomenėje (vis dar gyvename patriarchate, kur moterys didžiąja dalimi – subordinuotos, o vyrai – dominuojantys) kylančio smurto prieš moteris priežasčių aš labiausiai pasigedau projekte. Gal ir nieko keista, kad apie tai nekalba smurtą išgyvenusiosios, jos nėra ekspertės teorine prasme, nors, be abejo, žino tai, ką pačios patyrė. Vilniaus krizių centras – biudžetinė įstaiga, atliekanti valstybinės prieglaudos funkcijas, taip pat nedirba feministiniais darbo metodais... Gal vis dėl to tikslinga būtų buvę į projektą įtraukti lyčių lygybės ekspertus (mokslininkus ar praktikus)? Gal tada taip neužkliūtų linksniuojamas alkoholis? Nors taip, neretai jo vartojimas paskatina smurto proveržius, bet jis jokiu būdu nėra priežastis, o tik katalizatorius, nes smurtauja netgi visiški blaivininkai.
Antras mano abejonių šaltinis yra pats supeherojų įvaizdis. Ne vien todėl, kad jis toks supopsintas, nužengęs tiesiai iš holivudinio ekrano, bet ir todėl, kad jis ne tik nedekonstruoja lyčių stereotipų ( tikrų vyrų ir moteriškų moterų pasaulių kūrimas ir jų griežta segregacija dar labiau skatina lyčių nelygybę, o tuo pačiu – smurtą lyties pagrindu), bet ir juos įtvirtina.
Nesvarbu, kad jos dėvi Supermeno (tai turėtų reikšti, vyriškus) triko ir apsiaustus, tačiau, visos pamakijažintos, su aukštakulniais ir šiaip atitinka visus susitvarkiusios moteriškos moters standartus.
Norom nenorom prisiminiau prieš kelis metus vienos moterų nevyriausybinės organizacijos kartu su kosmetikos firma vykdytą akciją, kai smurtą išgyvenusios buvo kviečiamos suvažiuoti į Vilnių, o ten joms buvo daromas makiažas ir šukuosenos. Žinoma, jei nukentėjusias nuo smurto įsivaizduosime tik pagal 24 valandas ar TV pagalbą, gal joms ir derėtų pasigražinti – čia, be abejo, kalbu su ironija, reflektuodama į socialinės lyties stereotipus. Bet juk moterų nevyriausybinės organizacijos jau keliolika metų rėkia (ir, tikimės, dalis visuomenės tai jau išgirdo), kad smurtas – ne tik socialinės rizikos šeimų dalis, o nukentėjusios vaikšto tarp mūsų taip pasipuošusios ir susitvarkiusios, kad niekas neįtaria, jas patiriant smurtą.
O kai supeherojė vardina reikalavimus santykiams (pagarba ir supratimas) nejučia prisimeni džentelmenų ir damų bendravimą – juk primygtinis pagarbos rodymas silpnosios/dailiosios lyties atstovėms (paltų apvilkinėjimas, praleidinėjimas pro duris, rankų bučiavimas, fu, brr, ypač apie pastarąjį) vien todėl, kad jos yra moterys, niekaip neprisideda prie lygiaverčio/draugiško bendravimo ir santykių kūrimo. Lyčių lygybės ekspertų nuomone (ir aš karštai jai pritariu), būtent pastaruoju būdu sukurti santykiai mums padėtų įveikti su lytimi susijusį smurtą.
Kita vertus, projektas nėra taip liūdinantis, kaip šunsnukius vaizdavusi socialinė reklama (ja taip pat buvo užsimota prieš smurtą lyties atžvilgiu, tačiau pasipiktino ne tik vyrai, bet ir gyvūnų gynėjai).
Kita vertus, projektas nėra taip liūdinantis, kaip šunsnukius vaizdavusi socialinė reklama (ja taip pat buvo užsimota prieš smurtą lyties atžvilgiu, tačiau pasipiktino ne tik vyrai, bet ir gyvūnų gynėjai). O ir mano pastabos, kaip jau minėjau, nėra piktavalės – kviečiu diskusijai ir skatinu mūsų visų, siekiančių panašių tikslų, bendradarbiavimą.
Žinoma, rodyti gerąjį pavyzdį toms moterims, kurios dar nesiryžta nutraukti žalojančių santykių, kurioms dar ir dar kartą nepavyksta ištrūkti iš smurto rato, labai kilni misija, todėl visi turime mąstyti, kaip tai atlikti dar geriau.
Ir pabaigai, svajonė ir palinkėjimas – bendradarbiaukime, dirbkime visi kartu ne tik teikdami pagalbą jau nukentėjusioms moterims, bet ir šalindami lyties pagrindu vykstančio smurto priežastis. Mano galva, tai kiek lengviau būtų padaryti, nukreipiant pastangas į jaunų žmonių (dar nesmurtaujančių ir nepatiriančių smurto) sąmoningumo ugdymą.
Geras pavyzdys – Moldovoje vyresnių klasių moksleiviams siūloma programa „Harmoningi santykiai poroje“, kuri yra aprobuota ir tenykštės Švietimo ministerijos. Kolegos iš Kišiniovo teigia, kad jaunuoliai į užsiėmimus plūste plūsta. Aūūūū, Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerija, kur kažkas panašaus pas mus? Juk būtent mokyklose (maždaug 5-oje klasėje), kai įvyksta berniukų ir mergaičių at(si)skyrimas į du skirtingus pasaulius, skirtingų lyčių vaikų bendravimas mikliai permetamas į romantinių santykių sferą (iš ten kyla ir mitas, kad vyras ir moteris negali būti draugai). Vis dar bandančius draugauti pasitinka patyčios, taip pamažu ir sunaikiname lygiaverčius santykius. Paklauskime dvidešimt ar dar daugiau metų kartu išgyvenusių porų, ar tavo partneris/partnerė tuo pačiu yra ir jų geriausi draugai. Tų, kurie net nesvarstę atsakys „taip“, santykiuose smurtui vietos nėra.
Bet ką ta Švietimo ir mokslo ministerija – joje net mokslu paremtos lytinio švietimo programos nesugebama priimti (o juk joje galėtų ir turėtų būti temos ne tik apie lytiškai plintančias ligas bei nepageidaujamą nėštumą, o ir lyčių lygybės, lygiaverčių santykių, lytinės tapatybės klausimai), mat katalikiško pobūdžio organizacijos, dalyvaujančios tos programos kūrime, priešinasi lyčių lygybei, kaip koks antikristas įžengimui į bažnyčią. Matyt, kol delsime su edukacija ir prevencija, gelbėjimą nuo smurto teks atlikti Superherojėms.
