-
Žalias transportas
Kadangi su šeima jau kuris laikas gyvename itin minimalistiniu ritmu, vasarą daug naudojuosi dviračiu – vežu mažylę į darželį, vykstu pas gydytojus, teko vykti į į man svetimą rajoną. Minu į savo studiją, teatrą, susitikti su draugais, į renginius ir t.t. Ir ką gi – šiandien dviračių takai, ir dabartinis LikeBike man yra geresni nei buvo kada nors: patogiai ir saugiai galiu pasiekti daugumą vietų, ir nebereikia jaustis kalta nei prieš automobilininkus, nei pėsčiuosius.
Taip, nėra idealu dar, pavyzdžiui, su vaiko kėdute ar priekaba nenusitempsi dviračio laiptais, ar kitose takų sujungimo vietose. Bet – progresas akivaizdus #likebike
-
Miesto kultūra, elgesys viešose vietose
Per paskutines „Kauno dienas“ patyriau lengvą šoką: iki 2 val. nakties su 12-mečiu sūnumi besibastant gatvėmis (lankėme muziejus, koncertus) nesutikome nė vieno (!) baubiančio budulio, nesimėtė ant žemės tušti buteliai ar gerokai pilnesni žmonės. Nuotaika buvo puiki, jokios agresijos iš aplinkos. Paprastai tokių masinių renginių vengiu, bet šįkart vaikščiojau ir mėgavausi. Naujas potyris, didelė naujiena – jaučiausi kaip bet kuriame Europos mieste. Smagu.
-
Visą vasarą (vaikams, miestiečiams) vyko/vyksta įvairūs šviečiamieji renginiai: sportiniai, kultūriniai, edukaciniai, ekskursijos po miestą ir kt.
Kaip 3 vaikų mamai, man tai – vertybė. Žinoma, norėtųsi dar ir kokybės prie tokios kiekybės. Bet juk negali būti viskas iš karto.
-
Dabar mieste kaip niekad daug ne banalių, ne popsinių, įdomių kultūros renginių
Nesakykite, kad taip nėra – pažįstami vilniečiai, klaipėdiečiai vis dažniau vakarui ar savaitgaliui atvyksta į Kauną (viskas tvarkoje su Vilniumi, tik gal tas arogancijos dvelksmas kartais, bet tik jau prašau niekam to nesakykit, ypač vilniečiams).
-
Architektūrinė estetika
Gimiau, augau Kaune, po to keliavau, o dabar štai vėl „nusėdau“ čia. Ir dabar – tik dabar – pamačiau kokio architektūros gėrio čia pilna! Visi tarpukario pastatai, V.Putvinskio gatvė, visas Naujamiestis – tiesiog atsisėdi prie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejaus, valgai ledus ir jokio kino nebereikia – akis glosto aplinka. Nors rinktinis „Romuvos“ ir „Kaunas Castle“ lauko kinas šią vasarą irgi veža. Miesto svečiai dažnai sako, kad besidomintiems modernizmu, Kaunas ir Ryga „is a must“ (būtina apsilankyti). Muzika ausiai, tiesiog #kaunasin
-
Infrastruktūra
Važinėjant automobiliu per Kauną šiandien netraukčiau į šeimos biudžetą eilutės „ratlankių lyginimas“. Seniau piktai juokaudavau, kad savivaldybė sudariusi sutartis su ratlankininkais, o vairuotojams turėtų duoti pieno nemokamai – už kenksmingas vairavimo sąlygas.
Vykdama viešuoju transportu turiu galimybę išlipti ne į balą duobėje, o ant tvarkingo šaligatvio, jau nekalbant apie estetinį miesto veidą (nors tenka pripažinti, kad daugumai trol-aut-vairuotojų praverstų psichoterapija).
Labai džiaugiuosi, kad tinkamai įvertintas globėjo vaidmuo. Kad miestas, kaip bendruomenė, nutarė padėti silpniausiems vsuomenės nariams, kurie dar turi viltį tapti pačiais „labiausiais“ žmonėmis.
-
Įvairūs pastebėjimai
Vis daugiau besišypsančių miestiečių, mandagesni eismo dalyviai, kasininkės parduotuvėse sako „ačiū-prašau-gerosdienos“.
Miesto svečiai (tenka iki šiol daug bendrauti su atvykstančiais) sako, kad čia jauki, šviesi, draugiška atmosfera. Auga tolerancija kitataučiams, nes daugėja užsieniečių – ne tik pabėgėlių iš rytų ir pietų, bet ir šiauriečių bei vakariecių. Verslai čia pagaliau keliasi (tik nevarykite ant verslininkų – paklauskite mokslo, medicinos, kultūros įstaigų, kur pasaulyje jie klesti: ogi ten, kur vystosi ir verslas, nes jis finansuoja daugumą kitų, „skanesnių“ sričių).
Kai sakau, kad kažką matau „geriau“ (smagiau, patogiau, saugiau), vadinasi, su kažkuo lyginu. O lyginu su Kaunu prieš kokius 5 metus. Tada, kai miestas buvo niūriam pilkam letarge, nukraujavęs emigracija (nesakau, kad ji nebevyksta. Bet dabar dėl investicijų į miestą daug ir atvyksta).
Nesiilgiu vaikystės Kauno – jis toks niekada nebebus. Miestai arba vystosi, arba degraduoja.
Tuomet neįsivaizdavau, kas gali padėti mano miestui vėl tapti savu. Nesiilgiu vaikystės Kauno – jis toks niekada nebebus. Miestai arba vystosi, arba degraduoja. Ir šiandien mindama tikrai ilgą kelią dviračiu, supratau, o gal ne – patikėjau, kad kažkas visgi pas mus pakrypo labai gera, vystymosi linkme. Pajutau kad noriu likti čia gyventi.
Yra dar daug skaudulių. Kadangi esu žmogus, man pirmiausia rūpi mano rūšis: tebėra skaudu dėl užribin patekusių senjorų, neįgaliųjų ir kt. Manau, kad dar daug korupcijos likę, ir valdininkų piktavališkumo. Tačiau žingsnis po žingsnio turėtume išbristi.
O dabar – apie medžius. Kaip gi be jų šiandien. Užaugau žaliame mieste. Kauno neįsivaizduoju ne žalio. Jis toks ir liks. Tikiu, kad kaip ir buvo žadėta, medžiai Kaune bus atsodinti. Nesakau, kad esu tikra, jog jų kirtėjai nepadarė klaidų (šiaip jau neklysta tik vienas tipas žmonių*).
TAIP PAT SKAITYKITE: Kaunas kertasi: medžių krizės ištikta laikinosios sostinės valdžia pažėrė atsakymų
Medžiai save tęs ir popieriuje – teisiniuose dokumentuose, knygose, vedybų, skyrybų sutartyse, gimimo ir mirties liudijimuose. Nes jie nemirtingi. Tikriausiai nemirtingesni už žmones. Kaip ir tikėjimas gėriu.
Jei padarė, tikiu, kad prisiims atsakomybę. Ir tikiu, kad jau po metų Kaunas bus toks pat žalias, kaip ir buvo. O nukirsti medžiai tęs savo gyvenimus mediniais žaislais, šaukštais – jūsų, mūsų namuose.
Medžiai save tęs ir popieriuje – teisiniuose dokumentuose, knygose, vedybų, skyrybų sutartyse, gimimo ir mirties liudijimuose. Nes jie nemirtingi.
Tikriausiai nemirtingesni už žmones. Kaip ir tikėjimas gėriu.
*neklysta tie, kurie nieko neveikia, arba imituoja kad veikia.
Daiva Povilaitė Kaunietė, jogos studijos „IDA Joga“ įkūrėja
