Šiuo metu užsienyje veikia dešimt Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos koordinuojamų ir didele dalimi išlaikomų lietuviškų formaliojo ugdymo mokyklų: Baltarusijoje – 2, Latvijoje – 1, Lenkijoje – 4, Rusijoje – 1, Vokietijoje – 1 ir Belgijoje – 1. Viso jose mokosi tik apie 2000 mokinių, o šioms mokykloms iš dalies išlaikyti ministerija skiria apie 1,4 milijono eurų.
Taip pat užsienyje veikia 230 neformaliojo lituanistinio švietimo mokyklų. Šios mokyklos įsteigtos ne ministerijos rūpesčiu, o privačia tėvų bei lietuvybės puoselėjimo entuziastų iniciatyva ir lėšomis. Tai žmonės, kuriems svarbu, jog jaunoji išeivijos karta nepamirštų Lietuvos, kad mokėtų susikalbėti lietuvių kalba, išsaugotų tradicijas ir kultūrą. Ne visi mokytojai šiose mokyklose dirba atlygintinai. Nemažai daliai jų – tai savanoriška veikla, jie savo lėšomis dengia ne tik savo kelionės išlaidas ir darbo sąnaudas, bet ir mokyklos patalpų nuomą.
Tie, kurie gauna už savo darbą atlygį, dažniausiai gauna minimalų atlygį. O juk šie mokytojai šiandien ugdo jaunąją išeivijos kartą, didele dalimi savanoriškai atlieka funkcijas, kurias turėtų atlikti Lietuvos institucijos. Tad jų indėlis į lietuvybės išsaugojimą ir puoselėjimą užsienyje yra milžiniškas. Kitaip tariant, šie žmonės dirba Lietuvai, tačiau jų darbas net minimaliai, net socialinių garantijų prasme, nėra įvertinamas.
Šiose mokyklose mokosi daugiau kaip 7000 užsienyje gyvenančių mažųjų piliečių, tačiau parama ir dėmesys joms, gaunamas iš Lietuvos yra menkas. Tai – mokyklos, kurios ugdo jaunuosius lietuvaičius meilės Lietuvai dvasia, tačiau jos Lietuvoje traktuojamos viso labo kaip būreliai ar viena laisvalaikio praleidimo formų. Tad ir ministerija paramą skiria kaip laisvalaikio praleidimo būreliams – vieniems skiria, kitiems – ne. Štai šiemet skirta lėšų tik 77 projektams, viso – apie 300 tūkstančių eurų. Primenu, kad mokyklų yra daugiau kaip 230. Parama esminiams dalykams – patalpų nuomai ir mokytojų atlygiui, nuo kurių priklauso mokyklos veikla – neskiriama.
Atrodo savaime suprantama, jog, jeigu lietuvis vaikas užsienyje nesimokys lietuvių kalbos, tapęs suaugusiu nesidomės arba menkai domėsis Lietuva.
Todėl prieš kiekvienus mokslo metus neformaliojo lituanistinio švietimo mokyklų užsienyje vadovams, mokytojams ir tėvams iškyla tas pats skaudus klausimas – galėsime šiemet dirbti, ar ne? Išgyvensime, ar ne?
Atrodo savaime suprantama, jog, jeigu lietuvis vaikas užsienyje nesimokys lietuvių kalbos, tapęs suaugusiu nesidomės arba menkai domėsis Lietuva. Jo arba jos ryšys su tėvyne bus silpnas arba išvis nebus. Pateiksiu kelis skaičius, kad įsivaizduotume, koks yra šios problemos mastas.
Mano minėtose formaliojo ir neformaliojo lituanistinio švietimo mokyklose šiuo metu mokosi, priklausomai nuo konkrečios valstybės, tik 5-7 procentai visų užsienyje gyvenančių vaikų. O tai reiškia, kad daugiau kaip 100 tūkstančių jaunųjų Lietuvos piliečių užsienyje nėra ugdomi lietuvybės dvasia, kitaip tariant – mes jų, kaip valstybė, atsisakome!
Koks šiuo metu yra požiūris į jaunųjų lietuvių užsienyje ugdymą ir išsaugojimą Lietuvai, kaip „sprendžiamos“ realios problemos, geriausia iliustruoja Lietuvos vyriausybės šių metų kovo 25 dienos nutarimas, kuriuo nepritariama, kad būtų skirta parama neformaliojo švietimo lituanistinėms mokykloms užsienyje. Biurokratiniai argumentai išdėlioti net ant trijų lapų, bet esmė yra tokia: sunku bus vaikus suskaičiuoti, neaišku, kiek lėšų reikia skirti ir galiausiai – neaišku, ar lėšos bus naudojamos skaidriai. Sprendimas priimtas be diskusijų, derybų, ar ieškant kompromisinio varianto. Nutarime net neužsiminta, kad vyriausybei rūpi jaunųjų išeivių išsaugojimas Lietuvai. O jeigu neužsiminta, tai ir išvada viena – nerūpi!
Tokį nutarimą galima vertinti kaip antausį visiems pasišventusiems lituanistinių mokyklų mokytojams, lietuvybės puoselėtojams, kurie ne tik kad sugebėtų suskaičiuoti vaikus, bet ir sugebėtų užtikrinti skaidrų lėšų panaudojimą. Gyvenant kitoje kultūrinėje ir mentalinėje aplinkoje, suprantamas sąžiningas požiūris į visuomeninei veiklai skirtą lėšų panaudojimą.
Visi sutinkame, kad lietuvių tautos išsaugojimas ateityje yra vienas svarbiausių mūsų Valstybės uždavinys. Konstitucija skelbia – „Valstybę kuria Tauta“. Turėsime ateitį tik tuomet, kai užtikrindami galimybę išsaugoti pilietybę, per lituanistinį švietimą išsaugosime ateities kartą, kalbančią lietuviškai, patriotišką ir mylinčią savo ar savo tėvų Gimtinę.
Įmanoma paskaičiuoti, kiek reiktų lėšų dalinei lituanistinių neformaliųjų mokyklų paramai, ir jau šiandien galiu pasakyti, kad ekspertų paskaičiavimais nereiktų nei šimtų, nei dešimčių milijonų. Kad Lietuvai išsaugotume dešimtis tūkstančių jaunųjų išeivių, kasmet pakaktų skirti lietuviškoms mokykloms apie 3 milijonus eurų. To pakaktų dalinei paramai mokyklų išlaikymui ir mokytojų gerovės paketui – socialiniam draudimui Lietuvoje. Nereikia išradinėti dviračio, turime gerą kaimynų lenkų pavyzdį. Lenkija, kuri labai remia polonistinių mokyklų veiklą, yra pasiekusi, jog apie 20-25 procentų lenkų vaikų, gyvenančių užsienyje, reguliariai mokosi lenkų kalbos. Neabejoju, kad ir mūsų atveju, skiriant reikiamą dėmesį ir reikiamą finansavimą lituanistinėms mokykloms, būtų galima sudaryti žymiai palankesnes sąlygas lietuvių šeimoms leisti savo vaikus į lituanistines mokyklas ir tokiu būdu ženkliai padidinti lituanistinių mokyklų mokinių skaičių. Būtina plėsti mokyklų skaičių, būtina motyvuoti mokytojus, kurie aukoja savo laiką ir resursus vaikų mokymui.
Nepamirškime, kad lituanistinės mokyklos taip pat yra ir suaugusiuosius buriantys lietuvybės židiniai, neretai konkrečioje vietovėje atliekantys ir bendruomenės funkcijas.
šeivijos indėlis iškovojant Lietuvai laisvę, kuriant nepriklausomą Lietuvą yra neišmatuojamas.
Be abejo, kyla klausimas: o iš kur paimsime tas trūkstamas lėšas lituanistiniam švietimui? Ekspertai teigia, kad mokyklų tinklo optimizavimas, neefektyvių mokymų, seminarų, kursų atsisakymas gali padėti sutaupyti 25 milijonus eurų kasmet. Taigi, svarbiausia yra tinkamai suvokti prioritetus ir tinkamai žvelgti į ateitį. Tuomet, numatant 2022 metų biudžete lituanistiniam švietimui užsienyje papildomą finansavimą pinigai mokyklas galėtų pasiekti jau 2022/2023 mokslo metais.
Siekiant, kad lituanistinis švietimas tinkamai ir efektyviai funkcionuotų, reikalingos ne tik lėšos, bet ir įtvirtintas neformaliųjų lituanistinių mokyklų užsienyje statusas, joms pritaikyta programa ir su ekspertų pagalba paruošta ir pasiūlyta vieninga lietuvių kalbos atestavimo tvarka užsienyje besimokantiems vaikams.
Išeivijos indėlis iškovojant Lietuvai laisvę, kuriant nepriklausomą Lietuvą yra neišmatuojamas. Kaip ir neišmatuojama yra tai, ką jau daug metų kuria ir daro Lietuvos ateities ir Lietuvos biudžeto naudai lituanistinių mokyklų mokytojai.
Tad kviečiu visus, siekiančius kad išeiviją ir Lietuvą susietų tvirti tiltai, kad tikrai būtume viena tauta – padarykime lituanistinį švietimą nacionaliniu prioritetu! Tai bus itin gera investicija į mūsų visų ateitį.
Dalia Asanavičiūtė yra buvusi Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė.
