Džiaugiamės ir didžiuojamės kiekvienu Lietuvos piliečiu, kuris vertina privilegiją juo būti.
Tačiau ne visiems, deja, taip pasiseka. Šiuo metu galioja Pilietybės įstatymu numatyta išimtis, jog asmenys ir jų palikuonys (vaikas, vaikaitis ar provaikaitis), iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Nors įstatymas galioja nuo 2010 metų, po to, kai Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2017m. spalio 31d. nutartimi išaiškino, kad papildoma esminė sąlyga LR pilietybės atkūrimui yra nustatymas, kad asmuo nėra netekęs LR pilietybės dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15d., prasidėjo interpretacijos ir pilietybės atkūrimo stabdymas.
Praktikoje iškilo nemažai teisinių ginčų ir nesusipratimų, reikalaujant iš asmenų, siekiančių atsistatyti pilietybę, pateikti jų protėvių pilietybės išlaikymo nuo 1919m iki pat 1940 metų faktą. Nors archyvuose nebūta pilietybės netekimo įrodymo fakto, nepavykus pagrįsti pilietybės išlaikymą iki pat okupacijos, preziumuojama, kad asmuo būtent 1940 m birželio 15 d pilietybę buvo praradęs. Ir remiantis šia nuostata dažnais atvejais pilietybės atstatymas atmetamas.
Praėjus šimtui metų vis dar bandoma interpretuoti istorinius įvykius, privertusius Lietuvos piliečius tarpukariu palikti Lietuvą.
Praėjus šimtui metų vis dar bandoma interpretuoti istorinius įvykius, privertusius Lietuvos piliečius tarpukariu palikti Lietuvą. Taip pat interpretuojama ir pilietybės praradimo nuostata.
Tarpukariu Lietuvos pilietybės buvo galima netekti tik Ministrų tarybos (ar kitos kompetetingos institucijos) sprendimo pagrindu, o nesant tokio sprendimo, šiandien nei Teismai, nei Migracijos departamentas negali savarankiškai konstatuoti pilietybės netekimo. Apskritai, atsižvelgiant į tai, kad kalba eina apie tarpukariu galiojusius įstatymus, kurie jų įgyvendinimo teisę suteikdavo konkrečioms tuo metu egzistavusioms institucijos, galima teigti, jog šiuo metu kalbant apie tų įstatymų taikymą yra kalbama ne apie teisės, bet apie fakto. Taigi, jei nėra fakto, kad pilietybė buvo panaikinta, šio fakto konstatuoti šiandien niekas nebeturi turėti įgaliojimų.
Be teisinių motyvų dar yra ir moraliniai. Būtent todėl Seimas, patikslinęs dabar galiojantį įstatymą, išreikštų savo tvirtą politinę valią bei pagarbą istorijai: įvertinus sudėtingas tarpukario sąlygas, Holokausto tragediją, tokiu būdu aiškiai ir nedviprasmiškai suteiktų teisę asmenų, kuriuos aplinkybės privertė palikti Tėvynę, palikuonims netrukdomai atkurti ryšį su Lietuva.
Be teisinių motyvų dar yra ir moraliniai.
Papuolus į naują pilietybės atstatymo aiškinimą po 2017m., jos nebepavyko atsistatyti generolo Plechavičiaus dukterėčios vienam iš anūkų. Esą trūkstant įrodymų, jog senelė ir jos tėvai buvo piliečiai iki pat 1940m. birželio 15d. Nors tiek pačiai dukterėčiai, tiek
jos vaikams ir keliems anūkams, anksčiau pavyko atsistatyti Lietuvos pilietybes pateikus tuos pačius dokumentus.
Toks teisės aiškinimas potencialiai visiškai ignoruoja didelę dalį Lietuvos piliečių, kuriuos įvairios aplinkybės išginė iš Lietuvos iki 1940m. birželio 15d. ir kurie nebegalėjo sugrįžti.
Siekiant išvengti absurdiškų komplikacijų atstatant Lietuvos pilietybę, Seime pateiktas ir jau du balsavimus atlaikęs įstatymo patikslinimo projektas, kuris išvaduotų lietuvių kilmės nuo pažeminimo einant kryžiaus kelius bandant atgauti tai, kas priklausė jiems, jų tėvams ar seneliams – pilietybė šalies, kuri jų širdyse visuomet buvo gyva.