O tiesa ta, kad Lietuvos kaime daromi nusikaltimai, kurių, beje, jau ir nebepastebime, atlikti apsvaigus nuo alkoholio. Realybė, kurią dabar visi tarsi pripažįstame – mūsų kaimus ir miestelius semia alkoholis.
Tad tiek Seime, tiek Vyriausybėje kaip iš gausybės rago pasipylė pasiūlymai, kaip kovoti su šia rykšte – trumpinti alkoholio pardavimo laiką (pardavinėti ne nuo 8 val. ryto, o nuo 10 val.), nemokėti bedarbio bei socialinių pašalpų „pakaušusiems“ asmenims, visiškai uždrausti alkoholio reklamą.
Deja, tenka pastebėti, kad pasiūlymų autoriai, kad ir siekdami švento tikslo, gerokai pritrūko fantazijos, o taip pat – gilesnės problemos analizės. Taurelę kilnojančių vyrų reakcija, išgirdus apie tokias iniciatyvas, buvo aiški. Vieni iš jų aiškiai pasakė, kad ir be pašalpų tikrai ras už ką nusipirkti lašelį pagirioms – koks skirtumas, nuo 8 ar 10 valandos. Tikėtis, kad nematydami viskio ar brendžio reklamos pigaus „bambalinio“ mėgėjai staiga dramatiškai pakeis savo požiūrį į butelį, irgi yra mažų mažiausiai naivu.
Norint atsakyti į klausimą „ką daryti?“ pirmiausia reikėtų pripažinti faktą, kad per 25 metus beveik nebuvo įgyvendinama reali, ne popierinė šalies regionų politika. Nebuvo daroma nieko, kad mažėtų skirtumai tarp miestų ir kaimų ar gyvenviečių gyvenimo kokybės, kad vystytųsi smulkieji verslai ir atsirastų darbo vietų. Galų gale, kad kultūra, tegul ir „Duokim garo“ formato, ateitų į kaimą.
Nebuvo daroma nieko, kad mažėtų skirtumai tarp miestų ir kaimų ar gyvenviečių gyvenimo kokybės, kad vystytųsi smulkieji verslai ir atsirastų darbo vietų.
Kadangi tuščia vieta ilgai nelieka, įsitvirtino prieinamiausias linksmintojas ir guodėjas – butelis. Užaugę vaikai seka tėvų pėdomis ir mano, kad kitaip būti negali. Ir todėl čia jau nepakanka fragmentiškų antialkoholinių iniciatyvų, kurias, deja, galiu įvertinti tik kaip audringos kovos imitaciją.
Jei išties siekiame pakeisti situaciją iš esmės, jei turime tikslą humanizuoti Lietuvos kaimą, būtina skubiai parengti ilgalaikę ir kompleksinę strategiją, numatant finansus, terminus bei atsakinguosius už jos įgyvendinimą.
Galėtų būti visų politinių partijų susitarimas, kad tokios strategijos įgyvendinimas virstų nacionaline idėja, kad vaikų ir senelių žudynės dingtų iš kriminalinių kronikų ir kad didžiausias nusikaltimas kaime liktų vištos vagystė.
Žinoma, tai turėtų būti ilgalaikės perspektyvos tikslai, tačiau veikti galime ir turime jau dabar. Ir instrumentų tam turime, tik ne visada išnaudojame.
Pavyzdžiui, besikuriančios ir stiprėjančios kaimų bei miestelių bendruomenės. Jos yra arčiausiai probleminių šeimų ir asmenų. Jos, kartu su socialiniais darbuotojais ir savivaldybėmis, gali ne tik vykdyti stebėseną, tačiau ir projektus, realiai padedančius ištraukti žmones iš alkoholio liūno. Tokiai veiklai bendruomenės turi būti skatinamos, brandinant suvokimą, kad tai jų pačių labui, kad tai jų interesas turėti blaivius ir mandagius kaimynus.
Tai daryti bendruomenės galėjo būti paskatintos jau šiemet. Reikėjo skelbiant 2016 m. „Bendruomenių veiklos stiprinimo projektų finansavimo atrankos konkursą“ prioritetu pasirinkti darbą blaivinant ir įtraukti į naudingas kasdienes veiklas bendruomenių narius.
Deja, ši proga praleista, prioritetu paskelbus veiklą, skatinančią… „kartų bendradarbiavimą“. Vis dėlto tikiuosi, kad pačios bendruomenės, kurios savo galimybėmis jau seniai lenkia ministerijas ir valstybines institucijas, bendruomenės, kurios veikia tikrai efektyviai ir yra arčiausiai žmonių, neišsiskirstys ir tęs pradėtą veiklą. Tik taip sukursime aplinką, kurioje norisi gyventi ir kur norisi grįžti net iš tolimų kraštų.
Dalia Kuodytė yra Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narė, Liberalų sąjūdžio kandidatė į Socialinės apsaugos ir darbo ministrus
