Pavyzdžiui, jei žurnalistė, kuri „ atskleidė“ aukštus reitingus turinčio premjero aplinkos ir jo šeimos „neaiškius žaidimėlius“ yra žymaus konservatoriaus dukra, o internete puikuojasi jos nuotrauka su dar žymesniu viešųjų ryšių grantu, didelės, bet kartais ir pralaiminčios vieną kitą valstybinį konkursą įmonės savininku, tai ar ji – toji žurnalistė – nėra su jais susijusi? Ar ji neatstovauja jiems – premjero politiniams oponentams ir viešųjų ryšių verslininkams, nemokantiems pralaimėti?
Įrodyti, kad esi teisus, sunkiau nei įrodyti priešingai. Jau vien todėl, kad viešojoje erdvėje daug greičiau sklinda blogos žinios, įtarinėjimai, kaltinimai ir kriminalai.
Gal taip, o gal ir ne, bet kas galėtų paneigti? Tokia galimybė juk buvo?
Įrodyti, kad esi teisus, sunkiau nei įrodyti priešingai. Jau vien todėl, kad viešojoje erdvėje daug greičiau sklinda blogos žinios, įtarinėjimai, kaltinimai ir kriminalai. Tai kelia aistras, emocijas ir trypia mūsų visų pasitikėjimą valstybe, valdžia ir vieni kitais. Galų gale tai kažkam kelia ir kažkam muša per reitingus. O neketinančiam nei politikoje, nei versle dalyvauti, liaudiškai sakant „muša per kepenis“.
Ir aš gerokai „sumuštom kepenim“ nesėkmingai bandau kažką paaiškinti: tai kad nuo 2013 m. pradžios nedalyvauju tos „baisiai sėkmingos“ įmonės veikloje, kad Vyriausybėje dirbau tik visuomeninias pagrindais ir tik su Valstybės pažangos tarybos reikalais, tai, kad net nežinojau kam buvo parduotos „Ministerium“ akcijos. Tačiau kas galėtų paneigti, kad galėjau ir žinoti, ir inspiruoti, ir dalyvauti? Gal galėtų pabandyti paaiškinti visos taip vadinamos trečiosios šalys, patvirtindamos ir paneigdamos visas galimybes ir versijas? Bet tokios praktikos pas mus nėra – nėra tradicijų ir geranoriškumo. Daug įdomiau žiūrėti, kaip pats skęstantysis murkdosi.
Suprantu, kad esu privalomas šios istorijos herojus, juk be manęs taip sureikšmintos, nuo visuomeninių konsultantų iki aukštas pareigas einančios, griūtų istorija.
Suprantu, kad esu privalomas šios istorijos herojus, juk be manęs taip sureikšmintos, nuo visuomeninių konsultantų iki aukštas pareigas einančios, griūtų istorija, nebūtų tokios vienos Vyriausybės koridoriais vaikštančios visiems žinomos per televizorių matytos asabos. Žurnalistams kaip gėlo vandens reikia žinomų veidų, kitaip nuotraukos neveiksmingos ir schemos neįtaigios...
Kai dabar, atsitokėjusi iš nuostabos ir nevilties, ramiai pagalvojau, supratau, kad jau pats tų akcijų pardavimas asmeniškai ir tiesiogiai su premjeru susijusiam žmogui, yra skaidrumo įrodymas. Juk jei būtų ką slėpti, tai būtų tos akcijos parduotos kokiam Petrui, Antanui, ar šiaip geram kažkieno kaimynui...
Paskaičiusi ir pasiklausiusi kai kurių komentarų, manau, kad turiu visas galimybes paduoti kai kuriuos komentatorius į teismus dėl garbės bei orumo įžeidimo, įvairių versijų pateikimo kaip realios faktais paremtos situacijos, bet... Tikriausiai netrukdysiu labai užimtų Lietuvos teismų, neeikvosiu nei jų, nei savo laiko ir nervų ląstelių. Savo garbės ir orumo pinigais nevertinsiu, nes tai neįvertinama – labai jau ji man brangi. Tegul lieka tie pinigėliai tiems, kam jų reikės taip anksti prasidėjusiai rinkimų kampanijai.
Belieka tik dar kartą viešai apgailestauti, kad mano nuoširdžiai nesavanaudiškas visuomeninis darbas tapo politinių mūšių patranka premjero oponentams, o sėkmingai dirbančiam premjerui kliūtimi, išsaugojant žmonių pasitikėjimą ir sėkmingai dirbant toliau. Tikiuosi, kad Lietuvos žmonės jau pradeda skirti, kas yra kas. Juk pamokas gauname visi.
Pabaigai pasigirsiu ir... pajuokausiu. Mano anūkėlis ėmė lankyti vaikų darželį ir jau susipažino su maža mergyte, kuri, (o varge!) pasirodė besanti paties ministro pirmininko anūkė! Tai va. Ir kas galėtų paneigti?
