Pagaliau vėl kalbėsime apie savo šaknis, jausime vienybę, prisiminsime tradicijas, jas prikelsime nutapę naujomis spalvomis. Tiesa, turime pripažinti, kad iki šiol apie savo identitetą kalbame tik per ryškiausias šventes, tarytum nuosekliam ir strategiškam požiūriui į etninės kultūros puoselėjimą poreikio nėra. Deja, toks požiūris šiandien atvedė mus į tokią situaciją, kuomet emigruoti gyventojams tampa lengviau. Paprasčiausiai dėl to, kad jie nesijaučia tautos dalimi, anaiptol – išvykstama tikintis, kad svetur jie jausis „savo vietoje“.
Etninės kultūros išsaugojimas ir puoselėjimas tautai reikalingas kaip oras, nes ji – visa tai, kas supa mus ir kas yra mumyse. Etninė kultūra nėra tik žaidimai, tautosaka, kulinarinis paveldas, liaudies medicina ar tradicinės šventės. Etnine kultūra galime vadinti ir mūsų pasaulio suvokimą, tarpusavio santykius, kaip vaikai bendrauja su tėvais, broliai su seserimis ir t.t. Be etninės kultūros prarandame ne tik tautinę savimonę, bet ir tampame neatpažįstami. Kone kiekvienas, manau, galėtų įvardinti, kas būdinga britams, prancūzams, švedams ar kinams. Būtent kiekvienai šaliai būdingi tam tikri etninės kultūros elementai ir suteikia galimybę tai padaryti.
Jeigu mums pavyktų suvokti etninės kultūros vertę ir pradėti ją puoselėti strategiškai, Lietuvos gyventojai galėtų pasigirti ir pasidžiaugti ne tik profesionalia krepšinio komanda, siautulingai paminėtu Lietuvos 100 metų jubiliejumi, bet ir kitomis savo šalies savitumo stiprybėmis ir vertybėmis.
Šalys, ypač kuriose yra monarchijos, etninės kultūros išlaikymui skiria ypatingą dėmesį. Deja, Lietuvoje, nepaisant to, kad etninę kultūrą iškėlėme kaip prioritetą Nacionalinėje saugumo strategijoje, šią sritį esame apleidę. Lietuvių etninės kultūros draugija atliko tyrimą, kurio viena iš dalių – giluminiai interviu su valdžios, mokyklų, kitų organizacijų atstovais. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad etninės kultūros samprata daugeliui apklaustųjų yra nesuvokiama: nežinoma kas ji, kuo ji svarbi ir ką su ja, apskritai, reikia daryti. Pastebėtas ir etninės kultūros specialistų stygius valdžios, mokymosi institucijose.
Nėra supratimo – nėra ir finansavimo, tuo pačiu ir srities gyvybingumo. Nėra nuoseklaus darbo – nėra ir stipraus šalies identiteto, nėra ir svarbaus argumento žmogui, svarstančiam apie emigraciją. Ir problema ne įstatymuose – juose mes esame išsikėlę ambicingus tikslus. Problema jų įgyvendinime ar net labiau tame, kad jie apeinami.
Koks yra receptas, išgydyti šią letargiją? Visų pirma, ši problematika turėtų „persikelti“ į eterį: etninės kultūros specialistai, profesoriai turi pradėti viešai kalbėti ir diskutuoti apie etninę kultūrą, jos svarbą, jos nykimo pasekmes ir problemos sprendimo būdus. Antra, reikėtų pertvarkyti etninės kultūros ugdymą: bent jau pradinėse mokyklose įdiegti privalomą etninės kultūros pamoką ir sugrąžinti etninės kultūros studijų kryptį aukštosiose mokyklose, kuri buvo panaikinta 2016 m. Trečia, reikėtų užtikrinti investicijas ne tik į visuomenės etnokultūrinę švietėjišką veiklą, bet ir į pačius šios srities specialistus.
Tokiu būdu reikėtų stiprinti mokslinius centrus, suteikti galimybę jiems specializuotis, atlikti fundamentinius tyrimus ir juos viešinti. Galiausiai, etninė kultūra turėtų būti pasitelkiama ir kitose srityse, kurios galėtų kelti pačios šalies savivertę bei patrauklumą. Pavyzdžiui, senų tradicijų, autentiškumo naudojimas architektūroje, tradicijų atkūrimas kulinarijoje. Visa tai ne tik suburia skirtingų sričių meistrus, bet skatina ir turizmą, o, svarbiausia, leidžia identifikuoti save – jaustis tautos dalimi.
Jeigu mums pavyktų suvokti etninės kultūros vertę ir pradėti ją puoselėti strategiškai, Lietuvos gyventojai galėtų pasigirti ir pasidžiaugti ne tik profesionalia krepšinio komanda, siautulingai paminėtu Lietuvos 100 metų jubiliejumi, bet ir kitomis savo šalies savitumo stiprybėmis ir vertybėmis.
Dalia Urbanavičienė yra Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė
