Tuomet liepė kuo skubiau jas uždaryti nesigilindama nei į esamą situaciją, nei į mokslininkų rekomendacijas kaip tai geriausiai padaryti. Tuo pasinaudoję, kai kurie merai, susikrovė nemažą politinį kapitalą: bet kaip uždarė vaikų globos namus, bet kaip pasielgė su vaikais,... svarbiausia nusifotografavo su Ministru ar net Prezidente. O toliau, kad ir tvanas... vaikų namų langai išdaužyti, valstybės globojami vaikai bastosi gatvėse, o krizės centrų šeimoms su vaikais nėra, dienos centrų vaikams su specialiaisiais poreikiais nėra...niekam nerūpi tikrieji jų poreikiai.
Visą tą laiką šeimų asociacijos, jungiančios „normalias“ šeimas taip pat bandė labai „politkorektiškai“ bendrauti su įstatymus leidžiančia ir juos įgyvendinančia valdžia, nes LR įstatymuose buvo įtvirtintos diskriminuojančios nuostatos, vyravusios visuomenėje apie „asocialias“, o vėliau apie „socialinės rizikos šeimas“ ir „socialinės rizikos“, „delinkventinius ar delinkventinio elgesio“ vaikus. Net ir valdant konservatoriams su liberalais rengiant LR Seimo patvirtintą įstatymą dėl Lietuvos respublikos šeimos politikos koncepcijos, tokios diskriminacinis šeimų rūšiavimas dar kartą buvo įtvirtintas, žinoma, su šeimų organizacijų pritarimu.
Labai aiškiai surūšiavus žmones, šeimas ir jų vaikus, pagalba iš visuomenės ir bendruomenės buvo surūšiuojama: prastoms šeimoms ir prastiems vaikams tinka ir prastos paslaugos, ir prasta pagalba. Tokių etikečių kartojimas tapo lopšine visuomenei ir pelningu verslu, kai kurioms žiniasklaidos kampanijoms. Niekas labai visuomenėje nesigilino (išskyrus keletą mokslininkų ir profesionalių darbuotojų) kokia iš tikrųjų tų šeimų ir vaikų gyvenimo realybė, kas vyksta su jų gyvenimais, kaip įgyvendinamas „geriausias vaiko interesas", kuris niekada nebuvo aprašytas jokiame įstatyme.
Visuomenė „dėl šventos ramybės“ buvo sudalinta į atskiras kastas, todėl tik retose bendruomenėse ir tik retkarčiais socialiniai darbuotojai stengėsi, tokią diskriminaciją mažinti. Buvo sukurtos specialios programos šioms šeimoms ir vaikams, nesigilinant į priežastis ir tikrus poreikius: nemokamas maitinimas, kuris diskriminuoja vaikus pagal socialinį statusą, net ir tas dar buvo suskirstytas į papildomą „socialinės rizikos vaikams“. Taigi, tam tikras paslaugas galėjai gauti tik atsidūręs šitoje „raupsuotųjų“ grupėje, bet ir tik tam tikros kokybės.
Prisimenu labai aiškų vieną SADM pareigūno nusistebėjimą, kad jei bus teikiama kiekvienam vaikui reikalinga pagalba, bus suardoma „natūrali“ visuomenės struktūra, arba kito ganėtinai žymaus politiko ir administratoriaus nusistebėjimas „kažin kodėl tie mūsų žmonės pasirenka tokį sunkų benamio gyvenimą?“, nors niekuomet ir nieko geresnio tiems žmonėms nepasiūlė. Buvo kuriami getai: dienos centrai vaikams iš socialinės rizikos šeimų, namai tik socialinės rizikos šeimoms, socialiniai būstai apleistuose bendrabučiuose, benamių nakvynės namai, į kuriuos patekti dar reikėjo gauti leidimą iš savivaldybės ir t. t. , nes „tokiems“ žmonėms gerai bus ir tokia pagalba. Tik kaip gali būti išugdomi kitokie vaikai, jei tokia sistema pilnai įvertinta atsikartojimui: toliau vaikų namai ir vėl benamystė, infantilumas ir atskirtis. Ir taip jau kelinta karta.
Nepaisant to, kad 2003 m. buvo priimta Valstybės vaiko gerovės politikos koncepcija, galiojanti ir šiuo metu, visus 15 metų politinės valdžios ir administracijos buvo užsiėmusios kitais „daug svarbesniais“ klausimais: negu savo šalies vaikų ir jų tėvų gerovė. Nors vaikų su negalia integravimo į mokyklas įstatymas priimtas 1992 metais iki šiol daugelis mokyklų nepriima tokių vaikų mokytis kartu su visais, skiria namų mokymą, neatitinkantį vaikų ugdymosi poreikių ir uždaro vaikus nuo bendros socializacijos. Turtingiems tėvams atsirado privačios mokyklos ir darželiai, o vargšai, su negalėmis, tegul gauna varganą išsilavinimą. Tai kur čia vaikų nediskriminavimas pagal socialinį statusą?
Idėjos, reikalavimai, kad kiekvienai šeimai reikalinga sudaryti vaiko dienos priežiūros ir geros kokybės galimybes, po valstybinės vaikų darželių sistemos suardymo, pradėjo rastis tik paskutiniaisiais metais, nors net verslininkai daug anksčiau dėl to tarėsi su vyriausybėmis. Tačiau dar daugelyje savivaldybių yra tik idėja, o ne vaikų ir šeimų teisė gauti tokias paslaugas kiekvienam vaikui.
Prasidėjus Vaikų ir asmenų su negalia globos pertvarkos reformai, Europos socialinio fondo lėšos atsivėrė „upeliais“... ir kas buvo arčiau jų galėjo ir gali gerai ir jų „atsigerti“. Papildomai prisijungė ir Norvegijos fondai, kurie ir lig šiol finansavo tiesiogiai Žmogaus teisių stebėsenos institutą, kurio atstovai tapo politiniais veikėjais. Taigi radosi gera galimybė pasinaudojant lėšomis parengti naują įstatymą ir turėti pinigų Matuko mirties atveju sukelti žiniasklaidą, nors tokių vaikų mirčių iki tol buvo šimtai, bet nebuvo tokių pinigų.
Taigi, kas yra gerai, kad buvo parengtas tas įstatymas? Pirmiausiai tai, kad nebeliko šeimų rūšiavimo, toliau, kad didinama savivaldybės institucijų ir tarnybų atsakomybė už paslaugų šeimoms ir vaikams organizavimą, nors ji jau buvo nurodyta Socialinių paslaugų įstatyme, kurį daugelis savivaldybių ignoravo. Kritikuojamame įstatyme yra daug spragų, kad ir kaip gerai apmokama žiniasklaida su tam tikrų organizacijų pagalba stengtųsi neigti ir ignoruoti kitas nuomones. Jau pats įstatymo pavadinimas yra beprasmis, kai galioja ratifikuota JT Vaiko teisių konvencija. Tokiu pačiu pavadinimu yra tik Rusijos federacijos įstatymas, nei viena kita Europos šalis tokio neturi.
Dabar, kai įstatymas jau gali paliesti bet kurią šeimą, atsibudo ir mūsų visuomenės stipresnių šeimų, turinčių geresnį išsilavinimą ir išteklius potencialas, kuris pasitelkdamas profesionalias žinias ir gebėjimus atskleidžia jau egzistuojančios ir naujai kuriamos sistemos vilkduobes, žaizdas ir spragas. Pagaliau atsirado galimybė gerinti sistemą, mažinti diskriminaciją, kai skiriamos blogos paslaugos „blogoms“ šeimoms su „blogais“ vaikais.
Dabar jau ir politikams, praktikams ir kitiems specialistams drąsiau ginti savo požiūrius ir pristatyti pataisas įstatymui, nes nereikia solidarizuotis su „rizikinėmis šeimomis“ ar tapti tos pačios etiketės, kaip ir socialiniai darbuotojai dirbę su šios grupės šeimomis buvo vadinami „rizikiniais“ nešiotojais. Nors šališka žiniasklaida labai stengiasi prikabinti naujas etiketes „vaikmušių“ ir t.t. Tikrai sveikintinas piliečių atsibudimas.
Tad labai keistai atrodo LR formalios žiniasklaidos parinkimas tik tų kalbėtojų, kurie gina tikrai netobulą nuo pat jo pavadinimo įstatymą ir esamą sistemą, ir neleidžia atverti tos sistemos piktžaizdes, kas leistų greičiau sveikti ir sistemai, ir visai visuomenei. Kaip greitai pamiršusios savo virkavimus dėl Lietuvos pilietinės visuomenės neaktyvumo vėl dusinančios piliečių pliuralizmą ignoravimu ir visuomenės klaidinimu. Tikrai demokratinės visuomenės leidžia net ir radikalias mintis ir idėjas, tam, kad atsirastų solidarumas, bendruomeniškumas ir tie visuomenės ryšiai, kurie gali sudaryti saugius tinklus kiekvieno vaiko ir asmens saugumui visuomenėje.
Dalija Snieškienė yra Vytauto Didžiojo universiteto docentė.
