Ši tendencija ypač ryškiai atsispindi statybose, kur jaučiamas nekvalifikuotos darbo jėgos perteklius ir kvalifikuotos – trūkumas.
Pavyzdžiui, šių metų lapkričio 1 d. statybų sektoriuje buvo registruotas per dešimtmetį didžiausias darbo neturinčių asmenų skaičius – 15 945. Statistika rodo, kad per pastaruosius keturis mėnesius statybos specialistų nedarbas išaugo beveik trečdaliu ir sudaro daugiau nei dešimtadalį visų šalyje darbo ieškančių asmenų. Tačiau darbuotojų paklausa statybose tendencingai auga po 1-2% kas mėnesį ir darbdaviai registruoja vis daugiau naujų darbo pasiūlymų, bet reikalingų specialistų, deja, negali rasti.
Daugiau nei pusė visų registruotų darbo pasiūlymų yra skirti kvalifikuotiems darbininkams. Darbdaviams labiausiai trūksta siauros specializacijos ir kokybiškai gebančių dirbti asmenų, tokių kaip statybininkų montuotojų, mūrininkų, apdailininkų, tinkuotojų, betonuotojų, darbininkų izoliuotojų, vandentiekininkų ir vamzdynų montuotojų, suvirintojų, elektrikų, pastolininkų.
Tikėtina, kad valstybė šiandien už mokesčių mokėtų lėšas remia didžiulį kiekį fiktyvių bedarbių, kurie save įvardija kaip statybininkus, tačiau turbūt juos vargiai galėtume vadinti šios profesijos atstovais.
Šiandien vienam darbo ieškančiam montuotojui tenka beveik 4 laisvos darbo vietos, betonuotojui – 3, o vamzdynų montuotojui – 2. Dėl darbuotojų trūkumo verslui šiandien tenka susidurti su tin nelengvais iššūkiais, kurie stabdo sklandų veiklos vykdymą.
Nerimą kelianti Užimtumo tarnybos statistika liudija ne tik dėl pandemijos įtakos ženkliai sumažėjusias statybos darbų apimtis, tačiau ir tai, jog nedarbo išmokas siekia gauti vis daugiau asmenų, neturinčių reikiamų kompetencijų atlikti statybinius darbus ir dėl to negalinčių rasti sau darbo vietos.
Šiandien susidariusi darbo rinkos padėtis statybose indikuoja akivaizdų poreikį pokyčiams, jeigu norime eiti pažangos, o ne regreso keliu.
Tikėtina, kad valstybė šiandien už mokesčių mokėtų lėšas remia didžiulį kiekį fiktyvių bedarbių, kurie save įvardija kaip statybininkus, tačiau turbūt juos vargiai galėtume vadinti šios profesijos atstovais. Tad iškyla vienas klausimas – ar išmokų mokėjimas visiems registruotiems bedarbiams, yra inovatyvus, teisingas ir toliaregiškas sprendimas?
Šiandien susidariusi darbo rinkos padėtis statybose indikuoja akivaizdų poreikį pokyčiams, jeigu norime eiti pažangos, o ne regreso keliu. Šią opią problemą galėtume spręsti pasitelkę vieną paprastą būdą – vertinti Užimtumo tarnyboje registruotų ir darbo ieškančių statybininkų kompetencijas, siekiant sužinoti ar asmuo tikrai geba atlikti statybinius darbus, vadinti save statybininku ir gauti nedarbo išmoką, jei iš tiesų negali rasti sau tinkamos darbo vietos.
Juk jeigu asmuo tikrai turi reikiamas kompetencijas atlikti statybinius darbus – ar turėtų baimintis tą įrodyti dėl bendro visuomenės gėrio? Toks leistų ne tik pasiekti proveržio, bet efektyviai naudoti valstybės lėšas, o užsakovai būtų apsaugoti nuo nekokybiškai atliktų statybos darbų.
Dalius Gedvilas yra Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) prezidentas.
