Lietuvoje veikia 45 aukštosios mokyklos. Tai reiškia, kad 1 mln. gyventojų vidutiniškai tenka 15 aukštojo mokslo įstaigų, kai šis skaičius ES yra trigubai mažesnis. Savaime didesnės galimybės įgyti aukštąjį išsilavinimą ir siekti žinių nėra blogas dalykas.
Tačiau ar turėdami didžiausią aukštųjų mokyklų koncentraciją Europoje iš tiesų investuojame į talentus, ar į kitus, su žiniomis ir įgūdžiais menkai susijusius, dalykus?
Deja, šiandien Lietuvos aukštųjų mokyklų laiką ir išteklius dažniau pasiglemžia ne mokslas, o infrastruktūros išlaikymas, administracinių funkcijų vykdymas ir biurokratinio aparato išlaikymas. Vien keturi didžiausi Lietuvos universitetai deklaruoja valdantys daugiau kaip 400 mln. eurų vertės turtą kartu sudėjus. 2014 m. aukštajame universitetiniame moksle išvis dirbo daugiau kaip 20 tūkst. darbuotojų, daugelyje Lietuvos universitetų dėstytojų ir mokslinių darbuotojų dalis sudaro mažiau nei pusę viso įstaigos personalo.
Logiška, jog didelė organizacija, valdanti tokio dydžio turtą, susiduria su tais pačiais iššūkiais kaip ir bet kuri didesnė verslo struktūra. Neefektyviai valdomas ar nenaudojamas turtas, didelis biurokratinis aparatas, administracinių funkcijų dubliavimas ir t.t.
Visiška Europos lyderė yra mūsų kaimynė Estija, kuri per 15 metų įvykdė net 11 (!) aukštųjų mokyklų sujungimų.
Visa tai „suvalgo“ nemenką dalį lėšų, tačiau nekuria jokios pridėtinės vertės. Verslo organizacijos, susidūrusios su tokiomis problemomis, visų pirma, atsakymo ieškotų struktūros ir valdymo optimizavime.
Tinka estams, bet ne lietuviams?
Aukštųjų mokyklų pertvarkos, siekiant sukurti papildomą vertę, vyksta beveik visose Europos šalyse. Tuo tarpu Lietuvos universitetai į sujungimo pasiūlymus žvelgia įtariai.
Galbūt konsolidavimo idėja, kuri taip pasiteisino verslo sektoriuje, aukštosioms mokykloms iš tiesų yra netinkama? Faktai liudija ką kita. Nuo 2000 m. Europoje susijungė 92 aukštosios mokyklos. Tarp „pirmūnių“ – tokios ES senbuvės kaip Belgija, Danija, Prancūzija ar Didžioji Britanija. Bet visiška Europos lyderė yra mūsų kaimynė Estija, kuri per 15 metų įvykdė net 11 (!) aukštųjų mokyklų sujungimų. Latvija, nors ir ženkliai atsilikdama nuo pastarosios, įvykdė 3 reformas.
Europos universitetų patirtis rodo, kad jungiant aukštąsias mokyklas galima mažinti sąnaudas infrastruktūrai ir administravimui: atsisakyti nereikalingų patalpų, administracinių pareigybių, centralizuoti ir optimizuoti dalį procesų, gerinti valdymą.
Tai reiškia, kad daugiau biudžeto lėšų galima skirti studijų kokybės gerinimui, dėstytojų ir mokslininkų atlyginimams ar skatinamosioms stipendijoms, kviestiniams užsienio profesoriams. Nieko keisto, kad susijungusiose aukštosiose mokyklose gerėja studijų kokybė, pritraukiama daugiau studentų, mokslininkų ir dėstytojų. Taip pat sujungimas leidžia kalbėti apie masto ekonomiją (paslaugoms), geresnes skolinimosi sąlygas ir pan.
Pavyzdžiui, Linnaeus universitetas Švedijoje po dviejų aukštųjų mokyklų susijungimo per 4 metus norinčių studijuoti skaičių išaugino beveik trečdaliu (panaši tendencija matoma ir Estijoje), kone perpus padidino investicijas į mokslinius tyrimus, sumažino administracines ir mokslinių tyrimų sąnaudas (atitinkamai 17 proc. ir 35 proc.). Kitas pavyzdys – Portugalijoje susijungus dviem aukštosioms mokykloms Lisabonos universitetas pasauliniuose reitinguose šoktelėjo aukštyn net per 70 pozicijų.
„Lietuvos energijos“ patirtis
Skaičiuojant, kiek būtų galima sutaupyti lėšų konsoliduojant universitetus, galima remtis ir ,,Lietuvos energijos“ (LE) grupės patirtimi. Optimizavus transportą, sumažinus naudojamus pastatų plotus, o atlaisvintus plotus išnuomojus, per metus gaunama daugiau nei 3 mln. eurų nauda.
Centralizavus pirkimų, apskaitos ir darbo santykių administravimo funkcijas bendrame aptarnavimo centre, per metus sutaupoma 15 proc. sąnaudų. Visos grupės mastu, nuo 2012 m. LE veiklos sąnaudos sumažėjo daugiau kaip 15 proc. Įgyvendinus šiuos pokyčius, pagerėjo ne tik finansiniai rezultatai, bet ir paslaugų kokybė, sumažėjo kainos.
Panašiais verslo vadybos principais turėtume vadovautis ir optimizuodami aukštųjų mokyklų tinklą Lietuvoje. Anksčiau minėtų keturių didžiausių Lietuvos universitetų veiklos sąnaudos 2014 m. bendrai siekė apie 224 mln. eurų.
Aukštųjų mokyklų Lietuvoje reforma yra neišvengiama, jei norime grįžti prie tikrosios aukštojo mokslo misijos – ugdyti talentus.
Jei darytume prielaidą, kad optimizavus aukštųjų mokyklų valdymą sutaupytume apie 15 proc., gautume daugiau kaip 30 mln. eurų sumą, kurią galėtume skirti kitoms reikmėms. Palyginimui: Lietuvos mokslo taryba Nacionalinių mokslo programų tyrimų finansavimui 2010-2014 m. suteikė apie 24 mln. eurų. Pagalvokime, ką galėtume nuveikti moksliniams tyrimams skyrę papildomus 30 mln. eurų?
Pažvelgti už savo „smėlio dėžės“
Aukštųjų mokyklų Lietuvoje reforma yra neišvengiama, jei norime grįžti prie tikrosios aukštojo mokslo misijos – ugdyti talentus. „Geriausias savo kieme" strategija yra trumpalaikė ir netvari. Turime didinti tarptautinį konkurencingumą, o tam reikia kokybės, talentų ir efektyvumo. Tai yra natūralūs gero valdymo atributai, aktualūs ne tik verslui, bet ir universitetams.
Praktika rodo, kad geresniam valdymui dažniausiai reikia ne pinigų, o profesionalumo ir lyderystės. Tenka pripažinti, kad būtent lyderystės Lietuvos universitetuose kol kas stinga labiausiai, nors kai kurie pavyzdžiai teikia vilties, kad esame subrendę išlipti iš savo ,,smėlio dėžės".
Dr. Dalius Misiūnas yra „Lietuvos energija“ valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius
