Dalius Trumpa: Pieno produktų gamybą augina eksportas

Lietuvos pieno perdirbimo įmonės padidino pieno gaminių pardavimą eksporto rinkose, todėl per pirmąjį šių metų ketvirtį perdirbo 3,4 proc. daugiau žaliavinio pieno, nei pernai tuo pačiu metu. Tuo tarpu perdirbėjams žaliavą tiekiantys šalies ūkiai per pirmuosius tris mėnesius pieno primelžė 3,1 proc. mažiau. Dėl vietinės žaliavos stygiaus perdirbėjams teko daugiau pieno pirkti iš Estijos ir Latvijos ūkių.
„Rokiškio pienas‟ direktorius Dalius Trumpa
„Rokiškio pienas‟ direktorius Dalius Trumpa / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Pieno produktų vartojimas Lietuvoje yra labai pastovus – maždaug iki pusės viso šalyje superkamo ir į produktus perdirbamo pieno keliauja į mūsų pirkėjų krepšelį. Likusi dalis – daugiau kaip pusė mūsų krašte pagamintų pieno gaminių – išvežama į užsienį, kur pardavimai yra gana svyruojantys. Todėl Lietuvos pieno perdirbimo įmonės gamybos pajėgumus šįmet didina grynai dėl augančio pardavimo eksporto rinkose.

Po krizės dar neatsigavo

Per šių metų pirmuosius tris mėnesius lietuviškos pieno žaliavos dalis visoje perdirbtoje produkcijoje sudarė 75 proc., likusią dalį sudarė atvežtinė žaliava iš Estijos ir Latvijos. Pernai atitinkamu laikotarpiu mūsų krašto ūkiuose primelžto ir supirkto pieno dalis perdirbime siekė 80 proc. Pieno gamybos mažėjimą Lietuvos ūkiuose nulėmė dvi svarbiausios priežastys – du metus smarkiai kritusios žaliavos kainos bei Europos Sąjungos (ES) specialioji intervencinė priemonė, skirta ūkininkams išmokėti kompensacijas už pieno gamybos mažinimą.

Dėl pasaulinės pieno krizės nuo 2014 metų iki 2016 metų pirmosios pusės smarkiai krito pieno supirkimo kainos. Tam įtakos turėjo labai nepalankiai susiklosčiusi padėtis pieno produktų eksporto rinkose, kuriose Lietuvos perdirbėjų pardavimai krito trečdaliu. Sunkumų sukėlė ir tai, kad praradus didžiulę Rusijos rinką Lietuvos verslui prireikė daug pastangų ir laiko eksportą nukreipti į kitas šalis.

Žaliavos supirkimo vidutinės kainos Lietuvoje dugną pasiekė 2016 m. birželį, kuomet jos nusirito iki žemiausios šešerių metus atžymos - 16,91 euro centų už kilogramą natūralaus pieno. Pagerėjusi situacija pasaulinėje pieno rinkoje lėmė, kad tų pačių metų rudenį supirkimo kainos ryžtingai atsispyrė nuo dugno ir šovė į viršų. Palyginti su pernykštėmis kainomis, šįmet žaliava pabrango daugiau kaip 40 proc. Tačiau šio pagerėjimo dalis žemdirbių, daugiausia mažųjų, iki penkių karvių laikančių, nesulaukė – jie buvo priversti pasitraukti iš rinkos. Tarp visų ES šalių pasaulinė pieno krizė mūsų krašto ūkininkams kirto skaudžiausiai.

Antroji priežastis, lėmusi pieno gamybos kritimą Lietuvoje - pernai pritaikyta specialioji ES finansinė priemonė dėl pieno gamybos mažinimo. Šia priemone pasinaudojo 2 tūkst. Lietuvos pieno ūkių, kurie gavo kompensacines išmokas, įsipareigodami mažiau parduoti pieno perdirbti.

Ūkininkai pasigenda strategijos

Šiuo metu iš Lietuvos ūkininkų supirktas pienas patenkina apie 80 proc. pieno perdirbimo pramonės gamybos poreikio. Lietuvos ekonomika ir pienininkai laimėtų, jeigu kasmetinį 20 proc. vietinės žaliavos deficitą pavyktų sumažinti iki minimumo. Per metus Lietuvos perdirbimo pramonė importuoja apie 350 tūkst. tonų žalio pieno, kurio vertė pagal esamas vidutines natūralaus pieno supirkimo kainas siekia apie 100 mln. eurų be pridėtinės vertės mokesčio.

Lietuvos geografinė zona idealiai tinka plėtoti intensyvią pienininkystę, tačiau tam kol kas trukdo per lėtai vykstantys pieno ūkių struktūriniai pokyčiai. Lietuvoje vyraujantys smulkūs ūkiai kaimynams nusileidžia efektyvumu, didesnėmis gamybos sąnaudomis, dideliais surinkimo kaštais ir žema supirkimo kaina už pieną. Didesnį Lietuvos pieno pramonės konkurencingumą galėtų užtikrinti investicijos į pieno ūkių stambėjimą.

Tačiau efektyviai veikiantiems pieno ūkiams plėtoti reikalingos didelės investicijos. Valstybė turėtų būti suinteresuota sukurti palankią tokių ūkių finansavimo sistemą lengvatinėmis sąlygomis, o paramą nukreipti į jų veiklos efektyvumą bei ūkių našumo didinimą.

Žemės ūkyje pieno gamyba pasižymi didele inercija. Dėl pieno gamybos ribojimo sumažinus karvių skaičių, o po to norint grįžti prie pieno gamybos didinimo, paprastai reikia laukti mažiausiai 2-3 metus, kol atstatomas bandos dydis. Kadangi pienininkystės veikla itin priklauso nuo ilgalaikio planavimo, valstybė turėtų parengti aiškią 5-10 metų agroverslo plėtojimo strategiją, kad ir ūkininkai ir verslas galėtų aiškiai pasverti savo lūkesčius ir suplanuoti veiklą, investicijas bei laukiamus rezultatus.

Dalius Trumpa yra AB „Rokiškio sūris“ valdybos pirmininkas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis